42 eilėraštis apie meilę
Prisimink, kai mes draugavom
Kiek praleidom nemigo naktų,
Man sapnuojas tavo melsvos akys
Nes širdy esi tik tu.
Archyvai: Poezija
43 eilėraštis apie meilę
Apkabink mane,
Kai vėjas pušį apkabina.
Pabučiuok dar kartą,
Lūpas atgaivink.
Tyliai užmerk blakstienas
Ir aš ateisiu,
Tau išbučiuosiu mėlynas akis.
44 eilėraštis apie meilę
Pasakyk, ar yra pasauly laimė ?
Nes gyvenimo tikslas tik ji,
O gal jos vietą užėmė meilė
Ko pasauly išvengt negali.
45 eilėraštis apie meilę
Tu nesakyk, kad vasaros negaila,
Rasos lašelių, saulės spindulių
Tu prisimink pirmosios meilės dieną
Ir tą ramunės žiedą, kai būriai " Myliu"
Džiaugiais tada, iš laimės net šypsojais
Ir svajones barstei tu lyg gėles
Apie gyvenimą mažai kada galvojai
Ir tik beviltiškai skaitei eiles
Be pavadinimo
Pavasaris ištiško
Baltais žiedais
Iš Dievo saujos
Neringa
Be pavadinimo
Viešpatie
Ką man daryt
Kai tokios jaukios dienos
Kai žydruma iš ryto
Man į širdį liejas
Kai pabundu lyg bitė
Ramiai akis pramerkiu
Už lango medžiai žydi
Vilioja į pasaulį
Kai pulkeliu baltu žuvėdros
Ratus virš galvos suka
Ir į krutinę vėjas
Linkėjimus užsagsto
Kai šitaip jaukiai dienos
Skandina žydrumoj
Ką man daryti Viešpatie
Kieno akis nuo žemės
Galiu pakelt į dangų
Ir širdį kam atvert
Kam dovanoti juoką
Į plaukus kam įsegt
Kai šitaip jaukiai dienos palydi mus tolyn
Kai motina žemyna
Papuošia mums kelius
Ir kai pavasarį paklydę vaikščios
Praeiviai nuo savų minčių
Kartoju erdvei tyliai
Myliu
Visus
Myliu
Neringa
Lopšinė kūdikiui
Tegul naktis bus tau motutė
Tegul apklos tave šiltai
Tegul danguj aukštai žvaigždutė
Apdovanos tave sapnais
Tegul ji švies mums ligi ryto
Kol mes stebuklų šalyje
Tegul iš ryto išsipildo
Gražiausi tos šalies vaizdai
Kai saulė leidžiasi ir kyla
Praeina ji tarp žemės ir dangaus
Pamerkę kojas sau į tylą
Linguoja medžiai, gėlės
Jų dieviška jėga sušildo širdį paukščiui
O jo švelni giesmė iš žydro aukščio
Paglosto širdį kūdikiui žmogaus,
O mažojo vaikužio juokas
Nuskaidrina Visatos erdvę
Gyvenimas gražus jam duotas
Jam laumės laimę verpia
Neringa
Be pavadinimo
Pažvelk
į akis
akys viską
pasakys
Patylėk
ir suprasi
ką supranta
klevai
Pabučiuok
ir sujungsi
du krantus
amžinai
Pastovėk
prisiglauski
kol
plasnoja
drugiai
Laimis Žmuida
Be pavadinimo
prabils
dangus
lietum
o gėlės
medumi
pabūsim
aš ir tu
kaip žvaigždės
šuliny
pajūry
mylis
kopos
o kopose
vaikai
statys pilis
iš smėlio
šypsosis
jų tėvai
Laimis Žmuida
Be pavadinimo
Ar meni, ar meni, tu, žmogau?
O tai buvo seniai, oi seniai...
Tolimam Lietuvos pakrašty
Laukuose mėlynavo linai...
Ir giria...Ta ūksminga šalis
Ten vilkų paslaptingi takai,
Laumės audė ten savo kerus,
Ten šventosios ugnies aukurai...
Ir pirkelė mažutė tenai
Pažiūrėki - žaliam pagiry
Saulė žaidžia sodelio žieduos,
Dūzgia bitės jaukiam avily....
Pažiūrėk atidžiau - nors sena,
Ta pirkelė - be galo graži,
Nes iš jos spinduliuoja šviesa,
Nes ten žaidžia vaikeliai maži...
Ten slaptinga tyla vakarais
Tik lakštingalos trelė skaidri
Paskutiniais dienos spinduliais
Tu į sapną per žolę brendi...
Taip, žmogau...Juk tai tu ten buvai,
Juk tavieji ten buvo namai
Kur pradingo šviesi ta šalis
Ir kokie dabar tavo keliai?
Tu veržiesi ir ieškai kažko,
Kankiniesi, nes vis nerandi...
Patikėk, tau nereikia ieškot,
Nes turi viską savo širdy!
Tu tiktai prisimink, atsibusk
Iš mankurtiškų savo minčių,
Savo siela tu viską pajusk -
Te nelieka daugiau paslapčių
Aš žinau, tu atrasi ir vėl
Ką praradęs kadaise esi
Vėl skambės tau lakštutės trelė
Palaimingoj žvaigždėtoj nakty...
Amira
Be pavadinimo
Paseksiu pasaką tau baltą,
Šiltą šiltą...
Su debesuos užmigusia pilim.
Nutiesime link jos sapnuotą tiltą
Ir lėksim pasivaikščiot ten naktim...
Blyksės mėnulis, mirdamas iš juoko,
Kai mes kutensim jį nakties rūku...
Ir žvaigždės šokinės, spirgės ant stogo
Pajutę šiltą vėją iš rytų...
Nurimsi...
Skleisis nuostabiausias žiedas...
Mažutis spindulys švelniai sušildys...
Virpėsime...
pamiršę viską viską...
kol sutekės pasaulis čia –
į mūsų širdis...
Glesum
Be pavadinimo
Gyvybės laikrodis muša vakarinį laiką
Raudonuose saulės gaisuose
Paskutiniuosiuose spinduliuose
Gęsta diena
Susideda snapus po sparnu paukščiai
O vėjas atsigula į akmenis
Ir statiškoj tyloj spyglių galais
Į tamsą skleidžias pušys
Nutiesia jos nematomas gijas į mums nežinomą Visatos gelmę
Tais švytinčiais saitais iki žvaigždžių
Žemės lopšys siūbuoja
Sidabro žvangesys negirdimas nė vienai ausiai
Užmigdo Dievo vaiką
Neringa