Priklausomai nuo funkcionavimo srities skiriama politinė ir nepolitinė (asmeninė, teisminė ir kt.) valdžią. Nepolitinė valdžia būdinga gamybos sferai, korporacijoms, įstaigoms, giminystės grupėms (taip pat pirmykštėje visuomenėje) ir pan. Politinė valdžia pirmiausia reiškia politinį dominavimą. Jos pagrindinis tikslas yra formuoti ir kontroliuoti visuomenės politinę sistemą, politinį gyvenimą ir politinius santykius tarp visuomenės ir valstybės, tarp įvairių socialinių ir teritorinių gyventojų grupių, partijų ir t.t. Politinės valdžios subjekto galia ne visada apima visa visuomenę: tai gali būti teritorijos dalis, arba dalis piliečių (studentai, pensininkai, savo partijos nariai). Be to, ji gali apsiriboti galimybe daryti įtaką, priimant politinius sprendimus. Pavyzdžiui, opozicinė partija, jeigu ji turi pakankamą vietų skaičių parlamente, negali “prastumti” savo įstatymo projekto, tačiau gali užblokuoti valdančiosios partijos siūlomą variantą, ir todėl gali arba priversti ją ieškoti kompromisinio sprendimo, arba gauti kompensaciją kitokia forma (pav., partija N balsuoja už biudžetą su sąlyga, kad jos atstovui bus duotas ministro portfelis).

Kaip ir bet kokios kitos valdžios formų santykiuose, politinės valdžios subjektas negali nesiskaityti su objekto jėga, jo sugebėjimu nepaklusti. Todėl politinė valdžia yra ne tik (o šiuolaikinėse pilietinėse visuomenėse ir ne tiek) dominavimas, bet ir tam tikras konsensas, susitarimas kad bus skaitomasi su visų suinteresuotų sluoksnių ir grupių interesais. Valdžia šiuolaikinėje visuomenėje sutapatinama ne tik su jėga, bet ir su autoritetu. Todėl jai būdingos dvi dichotomijos: (a) viešpatavimas – paklusnumas, (b) vadovavimas – sutikimas. Pirmąją išreiškia normos, apibrėžiančios, kas galima ir kas negalima, kas teisinga ir kas neteisinga. Vadovavimo pagrindinės apraiškos yra organizavimas, kreipimasis, įtikinimas.

Pilniausia politinės valdžios forma yra valstybinė valdžia. Svarbiausias jos bruožas yra viršenybė, visuotinumas (veikia visos visuomenės vardu), jos sprendimų ir potvarkių privalomumas visai visuomenei, platus naudojamų priemonių spektras. Teoriškai, valstybinės valdžios sfera yra neribota. Daugelyje šalių, valstybinė valdžia savo noru apriboja savo veiklos sferą, kitose šalyse, ypač totalitarinių režimų sąlygomis valstybinė valdžia kontroliuoja ne tik visas pagrindines visuomeninio gyvenimo sferas, bet ir asmeninį piliečiu gyvenimą.

Daugumas politologų vienu svarbiausių valstybinės valdžios bruožų skaito monopolinę teisę panaudoti jėgą. Tą mintį buvo išsakę dar Machiavelli ir Hobbes, o smulkiau ją išvystė vienas žymiausių XX amžiaus sociologų Max Weber. Vis tik šiuolaikinės valstybinės valdžios efektyvumo pagrindas yra ne jėgos panaudojimo galimybė, o autoritetas.

Valstybinė valdžia skirstoma į įstatymų leidžiamąją (legislatyvą), vykdomąją (egzekutyvą) ir teisminę. Kaip buvo parodyta antrame skyrelyje, šią valdžių pasiskirstymo koncepciją išvystė John Locke ir Ch. L. Montesquieu, o praktiškai ji anksčiausiai buvo realizuota JAV konstitucijoje (1787 m.). Pastaraisias dešimtmečiais priimta kalbėti apie “ketvirtąjf valdžif” – žiniasklaidą, kuri demokratijos sąlygomis tapo efektyviu instrumentu, kontroliuojant kitų valdžiu šakų veiklą, o autoritarinių režimų yra valstybės naudojama, auklėjant piliečių lojalumą ir paklusnumą valdžiai. Mintį, kad spauda (radijo ir TV tada dar nebuvo) yra “ketvirtoji valdžia”, pirmas išsakė Montesquieu, rašęs, kad spauda “išreiškia piliečių poreikius, perduoda jų nusiskundimus, demaskuoja piktnaudžiavimus, verčia visus turinčius valdžią laikytis dorybės, dėl ko spaudai užtenka parodyti juos visuomenei”.

Views All Time
Views All Time
5644
Views Today
Views Today
1
0 0