Ji – pagrindinė politikos ašis. Kova dėl valdžios nuo seniausių laikų yra politikos centre, su valdžia, teise disponuoti žmonių, finansiniais, materialiniais ir kitais resursais neatsiejamai surištas reikšmingų sprendimų priėmimas praktiškai kiekvienoje sferoje: ūkio, švietimo, kultūros, mokslo, tarptautinėje. Valdžia dažnai yra sutapatinama su politika. Bandymai išsiaiškinti, katra iš jų atsirado anksčiau beveik neišvengiamai baigiasi išvada, kad politika yra valdžios priežastis, o valdžia – politikos priežastis. Valdžia yra viena iš svarbiausių ir seniausių politinių žinių problemų, literatūros ir meno temų. Neatsitiktinai žymus XX amžiaus JAV sociologas T.Parsons valdžios reikšmę politikoje palygino su pinigų vaidmeniu ekonomikoje.

Net daugiau negu pinigai, valdžia yra universali priemonė, įgalinanti pasiekti bet kokį tikslą – nuo šlovės ir asmeninio praturtėjimo iki bandymų nukariauti kitas šalis arba padaryti savo krašto gyventojus socialinio eksperimento objektu. Todėl valdžia daugiau negu pinigai yra kovos tarp individualių žmonių ir tarp atskirų grupių priežastis. Būtent dėl valdžios kyla pilietiniai karai, neretai vykdomas genocidas – fizinis žmonių naikinimas. Paskaičiuota, kad vidaus konfliktuose XX amžiuje žuvo apie 130 milijonų žmonių, tame tarpe Sovietų Sąjungoje (nuo 1917 m.) – 55 milijonai, Kinijoje (nuo 1923 m.) – 49, Kambodžoje (1975-79 m.) – 2, Turkijoje (1909-1918) – 1,8 mln., Vokietijoje (nuo 1933 m.) – 762 tūkst. žmonių.

Labai dažnai valdžia yra sutapatinama su jėga, ir neatsitiktinai daugelyje kalbų abi sąvokas išreiškia tas pats žodis: angliškas power, prancūziškas pouvoir, vokiškas Macht, nors siauresne prasme, kalbant apie valstybinės valdžios organus šiose kalbose atitinkamai vartojami žodžiai authorities, autorites, Behörde. Tačiau valdžia ne būtinai yra vien jėga ir prievarta ir ją būtų klaidinga vertinti išimtinai kaip neigiamą reiškinį. Be valdžios neįmanoma yra jokia organizuota veikla, pradedant nuo spektaklio ar kinofilmo pastatymo, sportinių varžybų pravedimo ir universitetų veiklos ir baigiant piliečių saugumo palaikymu, ekonomikos valdymu, visuomeninių konfliktu sprendimu. Be valdžios negali egzistuoti jokia bendrija, nei pirmykščių žmonių būrelis, nei tuo labiau šiuolaikinė visuomenė.

Priklausomai nuo požiūrio (approach) apie kuriuos kalbėta pirmame skyrelyje, valdžios fenomenas yra interpretuojamas įvairiai. Biheivioristiniu požiūriu valdžia yra tam tikras elgesio tipas, instrumentalizmas interpretuoja valdžią kaip galimybę panaudoti įvairias priemonės, siekiant tam tikro tikslo (statuso, privilegijų, turto), struktūralizmas supranta ją kaip tam tikros rūšies santykius tarp valdančiųjų ir valdomųjų. Bet kokiu atveju valdžios fenomenas išreiškia nelygybės, dominavimo ir paklusnumo santykius. Asimetriški santykiai tarp žmonių atsiranda todėl, kad žmonės dėl įvairių priežasčių – iš prigimties, dėl paveldėto arba pasiekto statuso – yra nevienodi, skiriasi savo fizinėmis, protinėmis, socialinėmis galimybėmis, žiniomis (ypač sugebėjimu orientuotis įvairiose situacijose), charakterio savybėmis. Vieni siekia vadovauti (paskaičiuota, kad tokių žmonės kiekvienoje visuomenėje sudaro apie 5 procentus), dauguma gi linkusi paklusti. Konkrečiose situacijose lemiančiu faktoriumi gali būti kvalifikacija, specializuotas žinojimas: “kapitonu” natūralu būti tam, kuris yra labiausiai kompetentingas šioje situacijoje.

Vakarų mokslinėje tradicijoje pirmine valdžios forma skaitoma individuali valdžia. Ji suprantama kaip galimybę įsakinėti situacijoje, kada tas, kuriam įsakinėjama, privalo paklusti. Jonas turi teisę įsakinėti Petrui, o Petras turi vykdyti Jono įsakymus. Analizuojant šį interpersonalinės konstrukcijos modelį, nesunku pastebėti, kad valdžios fenomenui būdingi keturi elementai: du partneriai (valdžios subjektas ir objektas), valdžią turinčiojo įsakymas ir tam tikros normos, nustatančios, kad įsakinėjantis turi teisę tai daryti (kitas klausimas, kaip ta teisė įgyta), o tas, kuriam įsakoma, privalo paklusti. Kitaip galima pasakyti, kad valdžia prasideda ten, kur informacija, rekomendacija arba sprendimas yra realizuojami, siekiant tam tikro tikslo. Normos riboja ir valdžios ribas: orkestrantai privalo klausyti dirigento tik kaip orkestro vadovo (pagrindinai repeticijų ir koncertų metu), eismą reguliuojančiam policininkui mašinų vairuotojai ir pėstieji pavaldūs tik kaip judėjimo dalyviai, tuo tarpu kai absoliutus monarchas praeityje daugelyje šalių, ypač Rytuose, turėjo beveik neribotą valdžią.

Valdžia gali būti realizuojama todėl, kad įsakantysis nepaklusnumo atveju gali panaudoti sankcijas: apkulti, atleisti iš darbo, uždėti baudą, atjungti telefoną, pasodinti į kalėjimą ir t.t. Šalia baudžiamųjų sankcijų plačiai naudojamos ir incentyvinės (paskatinamosios) sankcijos: apdovanojimai, premijos, lengvatos ir privilegijos. Realiame gyvenime dažnai būna, kad formalios institucijos, turinčios teisę įsakinėti toje ar kitoje veiklos sferoje, neturi resursų imtis sankcijų prieš nepaklūstančius. Pavyzdžiui, susilpnėjus valstybinei valdžiai piliečiai arba firmos gali nemokėti mokesčių, nelabai bijodamos, kad bus nubaustos. Todėl efektyvus valdžios funkcionavimas priklauso nuo to, kiek visuomenė, paskiros institucijos ir piliečiai priima normas, reguliuojančias valdžios santykius.
Valdžios formos

Skirtinos dvi valdžios formos: potenciali (implicitinė) ir reali (manifestuojama). Reali valdžia pasireiškia, kai atiduodamas ir vykdomas konkretus įsakymas ar nurodymas: policininkas duoda ženklą vairuotojui sustoti, vadovas įsako (arba paprašo) darbuotoją paruošti kokį nors dokumentą. Potenciali valdžios būklė yra galimybė panaudoti sankcijas, jeigu padaryti kokie nors veiksmai, nepageidautini valdžios subjektų požiūriu, arba atvirkščiai, apdovanoti už norimus veiksmus. Potencialioje būklėje valdžios efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo autoriteto: kuo valdžia autoritetingesnė, tuo ji efektyvesnė. Būtent šia prasme Vakarų kalbose valdžia kaip autoritetas (authority) skiriama nuo valdžios kaip galios arba jėgos (power).

Abi valdžios formos egzistuoja ir veikia visuose lygiuose: visuomeniniame (gyvenvietė, miestas, rajonas, visa šalis), asociatyviniame, t.y. įvairiuose susivienijimuose (darbo kolektyvuose, visuomeninėse organizacijose, politinėse partijose) ir privačiame (mažojoje grupėje, šeimoje). Visuomeninio ir asociatyvinio lygio valdžiai būdinga piramidės pavidalo struktūra: žemesnės valdžios instancijos paklūsta aukštesnėms.

Valdžia gali būti oficiali (legali) arba neoficiali (nelegali). Legalios valdžios sfera ir kompetencija apibrėžta įstatymuose, tuo tarpu kai nelegali valdžia oficialiai neegzistuoja ir todėl jos galia (power) faktiškai yra nekontroliuojama. Pavyzdžiui, mafiozinės grupės įvairiose šalyse kontroliuoja įvairias visuomenės gyvenimo sferas, ypač ūkinę veiklą ir poilsio industriją (restoranus, kazino), renka mokesčius, taiko baudžiamąsias sankcijas (iki pat mirties bausmės). Yra žinoma atvejų, kai nelegali valdžia tampa jėga, galingesne už valstybę (narkotikų verslininkai Venecueloje, ginkluotos grupės Čečėnijoje).

Views All Time
Views All Time
4199
Views Today
Views Today
1
0 0