Primityviose visuomenėse svarbiausias valdžios pagrindas buvo jėga, ypač militarinis šaunumas. Istoriniu laikotarpiu iki industrinėse visuomenėse lemiamu faktoriumi tampa turtas, nors nereti atvejai, kai aukščiausią valdžią buvo pasiekę – dažniausiai karinių gabumų dėka, kareiviai, kilę iš žemųjų visuomenės sluoksnių. Industrinėse visuomenėse, vystantis ir stiprėjant pilietinei visuomenei, betarpiškas ryšys tarp turto ir valdžios žymiai susilpnėja: turtas nustoja būti valdžios garantija, svarbesnę reikšmę įgyja organizaciniai ir vadybiniai sugebėjimai. Mūsų laikais labai išaugo informacijos politinė reikšmė. Informacinių resursų apimtis, kuriais gali pasinaudoti politikas arba partija, tampa būtina valdžios prielaida.

Nagrinėjant valdžios pagrindus negalima išleisti iš akių ir valdomųjų, arba valdžios objektų savybių ir nuostatų. Vieni (o praeityje – daugumas) yra paklusnūs dėl baimės, kurią jiems sukelia valdantieji, jų galios panaudoti prievartą arba kitas baudžiamąsias sankcijas. Baimė kaip pagrindinis valdžios ramstis būdinga despotiškiems ir totaliariniams režimams. Jau gilioje senovėje, antikinėje Graikijoje kur kas svarbesniu valdžios pagrindu (šalia valdovo ar valdančiosios grupės savybių) buvo skaitomas įsitikinimas. Formuojant palankius valdžiai įsitikinimus, naudojami įvairūs būdai: plečiant palankią informaciją apie valdžią (propaganda), kontroliuojant auklėjimo sistemą, demonstruojant valdžios galią ir teisingumą. Svarbią reikšmę turi įsitikinimas, kad valdžia apsaugo nuo išorinių priešų, ir demonstratyvinis karinių pergalių efektas. Visa tai ir pasiekimai kitose sferose kartu paėmus sudaro valdžios autoriteto pagrindą – vieną svarbiausių, valdžios ramsčių, ypač dabartiniais laikais. Stabili ta valdžia, kuri ne baimę sukelia, o kuri turi autoritetą. Valdžios diskreditacija, susilpnėjus jos represinėms galimybėms neišvengiamai veda prie politinės krizės arba net revoliucijos (Prancūzija 1789 m.,Rusija 1917 m., Lietuva 1988-1989 m.ir daug kitų atvejų, )

Kitas svarbus modernios valdžios ramstis yra racionalus interesas. Jei daugumas piliečių palaiko valdžią ne dėl galimų sankcijų baimės, o todėl kad ji gerai atlieka visuomenei reikalingas funkcijas (palaiko viešąją tvarką ir teisėtumą, garantuoja laisvę, palaiko ūkio ir kultūros vystymąsi ir t.t), tokia valdžia yra stabili ir turi geresnes galimybes veikti efektyviai, negu valdžia, kuri laikosi jėga ir gyventojų įbauginimu.

Daugumas politologų skiria čia aptartus valdžios pagrindų ir valdžios resursų sąvokas. Pastaroji pabrėžia arsenalą priemonių, kuriomis naudojasi valstybinė valdžia, atlikdama savo funkcijas.

Išskirtinos kelios resursų grupės.

1) Ekonominiai resursai reikalingi betarpiškai valdžios aparato išlaikymui, įvairių sričių (ekonomikos, socialinio aprūpinimo, kultūros, švietimo ir mokslo vystymo) programų vykdymui, vidaus ir išorės saugumo užtikrinimui. Pagrindinis įplaukų šaltinis yra mokesčiai, kuriuos moka piliečiai, korporacijos, firmos, licenzijų išdavimas, muitas, daugelyje šalių taip pat pelnas, kurį uždirba valstybinės įmonės ar ūkio šakos (pav., atominė energetika, geležinkelio transportas, komunikacijos). Iš visų šitų pajamų sudaromas valstybinis biudžetas, kuriame tiksliai nurodoma, kaip bus panaudojamos surinktos lėšos.

2) Jėgos resursai: armija, policija, teismai, kalėjimai.

3) Socialiniai resursai: prestižingos ir/arba gerai apmokamos pareigos valstybiniame aparate, lengvatų ir privilegijų sistema, darbo vietos. Net JAV, kur nėra valstybinių įmonių, federalinė ir valstijų valdžia yra didžiausias darbdavys šalyje: valstybinėje tarnyboje užimta keliolika milijonų žmonių.

4) Organizaciniai resursai susidaro iš įvairių valdžios institucijų ir tarnybų, organizuotų hierarchišku pagrindu. Šios rūšies resursų efektyvumą nulemia tai, kad valstybinė valdžia yra monocentrinė. Atskirų pakopų ar sferų valdžios organai turi tam tikrą autonomiją, nes hipercentralizuota valdymo sistema, kaip rodo Sovietų Sąjungos ir kitų buvusių komunistinių valstybių patirtis, yra neefektyvi. Tačiau svarbiausius sprendimus, liečiančius vystymosi strategiją, resursų paskirstymo ir perskirstymo principus, valstybės saugumą, biudžetą ir t.t. priima aukščiausieji valdžios organai. Jų sprendimai ir direktyvos yra privalomos visoms žemesnėms instancijos, o neretai ir visai visuomenei. Jeigu žemesnės instancijos ar visuomenės grupės nevykdo aukščiausios valdžios nutarimų ir potvarkių, tai liudija, kad jos organizaciniai resursai dėl kokių nors priežasčių išseko, ir šalis tampa beveik nebevaldoma. Taip atsitiko Sovietų Sąjungoje paskutiniais jos egzistavimo metais, sugriuvus Sąjungai – Gruzijoje, Tadžikistane, Rusijoje. Organizacinių resursų stoka būdinga daugeliui Afrikos, Lotynų Amerikos, Azijos šalių.

5) Informaciniai resursai visais laikais ir visada turėjo ypatinga reikšmę bet kokiai valdžiai. Valstybinė valdžia semiasi naudojasi informacija iš įvairių šaltinių, kaip savų (ministerijų ir departamentų, tarp jų saugumo organų ir policijos), taip ir išorinių – nacionalinės ir užsieninės žiniasklaidos, įvairaus profilio mokslinio tyrimo (tarp jų ir viešosios nuomonės) centrų. Gaunama iš skirtingų šaltinių informacija yra labai nelygiavertė (juolab kad yra nemaža ir sąmoningos dezinformacijos), todėl jos analizė ir įvertinimas visada buvo valdžiai problema. Pastaraisiais dešimtmečiais ji pasidarė ypač sudėtinga. nes informacijos srautas tapo neapžvelgiamas; jeigu kokia nors tarnyba ir sugeba susipažinti ir bent minimaliai apdoroti informaciją iš savo veiklos baro, dažnai ji pasirodo bevertė dėl įvykių ar procesų kitose sferose: investicijos kitoje šalyje gali žūti todėl, kad laiku nesužinota apie ten brendusį politinį perversmą, numatyta ribota militarinė akcija gali tapti katastrofa (Vietnamo karas, SSRS intervencija Afganistane, karas Čečėnijoje) jeigu duomenys apie oponento karines pajėgas nebuvo sugretinti su informacija apie gyventojų nuostatas ir nuotaikas. Savaime suprantama, kad dabartinėmis sąlygomis, kai beveik visos šalys (išskyrus nebent Šiaurės Korėją) yra įjungtos į globalinę ekonominę sistemą neįmanoma formuoti jokios nacionalinės ekonominio vystymosi strategijos, neatsižvelgiant į ekonominius procesus, vykstančius kitose šalyse ir pasauliniu mastu. Dėl visų šių priežasčių nuolatinis monitoringas, informacijos kaupimas ir analizė darosi svarbiausiu – ir niekada pilnai neišnaudojamu – bet kokio lygio valdžios resursu.

Informaciniai valdžios resursai turi ir kitą svarbų aspektą: siekdama stabilumo ir efektyvumo, valdžia privalo skleisti teigiamą informaciją apie savo veikla, formuoti visuomenėje (ir užsienyje) pozityvų savo įvaizdį (imidžą). Propagandai, arba viešųjų santykių (public relations) vystymui kiekviena valdžia skiria daug dėmesio, tačiau jos galimybės šiuo atžvilgiu yra labai skirtingos priklausomai nuo politinio režimo tipo. Autoritariniai ir ypač totalitariniai režimai griežtai kontroliuoja žiniasklaidą ir gali uždrausti bet kokią neigiamo pobūdžio informacija apie valdžią. Spaudos ir žodžio laisvė – būtini demokratijos atributai – padaro žiniasklaidą galinga, valstybinės valdžios beveik nekontroliuojama jėga. Todėl žinisklaida (mass media) neatsitiktinai vadinama “ketvirtąja valdžia” (šalia legislatyvinės, vykdomosios ir teisminės). Valstybinės valdžios propagandistinės galimybės ypač ribotos Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur valstybė neturi teisės steigti TV, radijo stotis (išskyrus transliavimą užsieniui), laikraščius, ir visa žiniasklaida yra privati.

6) Ideologiniai resursai yra pirmiausia konkrečios visuomenės lūkesčiai, vertybių sistema, politinės nuostatos, pasaulėžiūra. Valdžia pretenduoja į tai, kad ji išreiškia ir gina visas šias tautines vertybes. Kartu valdžia, ypač esminių socialinių ir politinių pakitimų sąlygomis, formuoja savo ideologiją ir siekia, kad ji būtų priimta visų piliečių. Ideologija yra galingas resursas stabilioje visuomenėje, kur nėra itin aštrių socialinių, etninių ir kitokių prieštaravimų. Ilgalaikė socialinė įtampa ir aštrųs konfliktai sulaužo pilietinę santarvę, o neišvengiamas socialinės arba etninės fragmentacijos yra ideologinis susiskaldymas. Tada valdžia susiduria su neišsprendžiama dilema: arba palaikyti kuria nors grupę (ir jos ideologiją) ir tuo pačiu netekti kitų grupių bei sluoksniu paramos, arba prisilaikyti viršgrupinės, bendros ideologijos ir rizikuoti netekti visų pagrindinių grupių paramos.

Priklausomai nuo epochos, konkrečios situacijos ir visuomenės specifikos įvairių valdžios resursų reikšmė yra labai nevienoda. Visais laikais ir visur buvo ypač svarbūs informaciniai resursai, kurių reikšmė itin padidėjo dabar, kai išsivysčiusiose šalyse industrinę visuomenę keičia informacinė. Tačiau būta atveju, kai informacijos stoka kompensuojama masinėmis represijomis ir/arba totaline visuomenės gyvenimo kontrole (komunistiniai režimai, ypač Sovietų Sąjungoje). Visuomenes gyvenimo sekuliarizacija ir elektroninės žiniasklaidos poveikis labai padidino ideologijos kaip resurso reikšmę: daugeriopai padidėjus kiekvienam piliečiui prieinamos informacijos apimčiai, palaikyti visuomeninę santarvę darosi itin sunku. Todėl daugelyje valstybių, ypač musulmonų šalių, kaip ideologinį ramstį badoma panaudoti religinį fundamentalizmą (grįžimo prie tikėjimo pagrindu filosofija ir judėjimas) arba nacionalizmą. Jėgos resursai svarbūs autoritarinių režimo sąlygomis, tačiau demokratinių šalių vidaus gyvenime jų panaudojimas apsiriboja viešosios tvarkos palaikymu (ypač vykstant svarbiems futbolo mačams) ir kova prieš nusikalstamumą.

Views All Time
Views All Time
4050
Views Today
Views Today
1
0 0