Per atstumą draugaujantys įsimylėjėliai 100 procentų pasitiki vienas kitu
Meilės išbandymai
Per atstumą draugaujantys įsimylėjėliai 100 procentų pasitiki vienas kitu
Ar visada žinai, ką, su kuo ir kur veikia tavo antroji puselė? Na, taip. Kai matai jį ar ją kas dieną (minutę kiekvieną…), įtarimams vietos lyg ir nebelieka. Bet jei tavo vaikinas ar panelė yra už 100 kilometrų?Ar esi tikras (-a), jog jis ar ji tau ištikimas (-a)?.. “Atstumas – iš tiesų geriausias meilės ir santykių išbandymas”,- linguoja galvas šio “Liepto” herojai Vytis ir Agnė bei Viktorija ir Vytautas, vis dėlto išdrįsę paneigti vyraujančią nuomonę, kad draugauti per atstumą neįmanoma. “Svarbiausia – pasitikėjimas,- atvirauja jie,- o šiaip prie visko priprantama”.
Buvę klasiokai
“Kiek prisimenu, kartu mokėmės pirmoje klasėje, o vėliau – toje pačioje mokykloje, tik paralelinėse klasėse”,- pažinties pradžią prisiminė Agnė. Pasak merginos, simpatijų šviesiaplaukiui bendraamžiui ji nejuto iki lemtingo draugų vakarėlio.
“Dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje (čia porelė intensyviai bando prisiminti, kada tai buvo,- Aut. past.) bendri draugai pakvietė į vakarėlį. Na, ten mes, galima sakyti, suradom vienas kitą”,- šypteli susižvilgčioję Vytis ir Agnė, jau pusantrų metų nesidairantys į kitus vaikinus ir merginas.
Tragedijos nebuvo
Baigę mokykla jie išsiskyrė, t.y. Agnė išvyko studijuoti į Vilnių, o Vytis liko uostamiestyje.
“Kaip jautėmės? Na, tragedijos nebuvo. Kai įstojau į VU (Agnė Vilniaus universitete studijuoja chemiją,- Aut. past.), o Vytis liko čia, jautėmės keistai. Bet dabar jau įpratom. Atrodo, kad taip ir turi būti”,- pasakojo mergina.
Anot porelės, jie susitinka ne taip dažnai, kaip norėtųsi: klaipėdietė Agnė tik kartą per mėnesį grįžta pas tėvus ir, žinoma, pas vaikiną. “Bet ir aš nuvažiuoju į Vilnių. Stengiamės susitikti kuo dažniau, o šiaip bendraujam telefonu”,- sakė Vytis.
“Paprastai skambina Vytis, o aš žinutes rašau”,- juokiasi Agnė pasidomėjus apie telefoninių pokalbių sąskaitas.
Jau įprato
Šiuo metu porelė džiaugiasi vienas kitu, tačiau veltui laiko nešvaisto: kol Vytis kuria atostogų planus, Agnė dirba. “Bet vis tiek beveik visą laiką būnam kartu!”- patikina abu.
Jų nuomone, draugystė per atstumą turi net šiokių tokių privalumų. “Lieka daugiau laiko mokslams, kitiems reikalams…”,- prisipažįsta Vytis, bet tuoj pat priduria, kad sukūręs šeimą ilgesnių išsiskyrimų neištvertų. Jam pritaria ir Agnė, tvirtinanti, jog būna minučių, kai įtarimai ima viršų.
“Tarkim, nepaskambina visą vakarą – jau nerimauju, galvoju, gal kas atsitiko, paskui visko prisigalvoju”,- žvilgčiodama į vaikiną sakė Agnė, mananti, kad svarbiausia – pasitikėjimas ir atvirumas: “Visada stengiamės atvirai pasikalbėti, viską išsiaiškinti”.
Netikėta pažintis
Dvidešimtmetę Viktoriją ir penkeriais metais vyresnį Vytautą į porą suvedė pats likimas, o jų meilės istorija prašyte prašosi būti pavadinta netradicine: “Bet sėkminga”,- šypsosi porelė. Prieš daugiau nei pusantrų metų vieną vakarą prisėdę prie kompiuterio jie užmezgė internetinę pažintį, kuri gana greitai peraugo į labai tvirtą draugystę ir meilę. Netikėtumai buvusį vilnietį ir merginą iš pajūrio lydėjo nuo pirmos pažinties dienos, o santykiai didžiuliu pagreičiu skriejo į priekį: jau po mėnesio, tik kartą matęs savo merginą, Vytautas ryžtingai persikraustė į Klaipėdą. Ir apsigyveno… Viktorijos tėvų bute.
“Net pati nustebau, kad viskas įvyko taip greitai, bet jau pirmo susitikimo metu supratau, kad būsim kartu: jis man labai patiko”,- žalsvomis akimis į vaikiną žiūrėdama prisiminė Viktorija. Pasak jos, pats likimas tada jiems vis pakišdavo naują šansą: tai galimybę įsidarbinti (“Vytautui visai netikėtai pasiūlė darbą…”), tai geranorišką tėvų supratingumą (“Keista, bet jie neprieštaravo, kad jis apsistotų pas mus…”).
Meilės išbandymai
Beveik pusę metų pasidžiaugus vienas kitu, Vytautui ir Viktorijai likimas “numetė” išbandymą: pailsėjęs Vytautas vėl kibo į mokslus Vilniuje.
“Iš pradžių buvo labai sunku. Atsimenu, kaip palikusi Vytautą Vilniuje grįžau traukiniu namo: visą naktį verkiau, net konduktorę sugraudinau – ji man leido užsikloti antklode (nors, kiek žinau, to negalima daryti ne miegamajame vagone), ramino”,- atviravo panelė, o Vytautas prisipažino, kad ir jam buvo ne pyragai, tačiau elgėsi vyriškai, “nesuskydo”.
“Nusiraminau, kai iš bendrabučio persikėlė pas dėdę,- sakė Viktorija,- žinau, koks tas gyvenimas bendrabučiuose…”- pridūrė sakydama, jog yra linkusi kontroliuoti savo vaikiną, tačiau, kuo toliau, tuo labiau juo pasitiki. Beje, porelė išdavė savo “firminį” tikrinimo būdą: “Jei “pamajakinus” į paprastą telefono aparatą ji “neatmajakina”, žinau, kad jos nėra namie. Tada jau galiu klausti, kas, kur, kada ir su kuo”,- neslepia Vytautas, neretai ir pats taip “testuojamas”. Vis dėlto abu jie tikina nė karto nesuabejoję antrąja puse ir per daug nervų sau dėl to negadina.
Į egzaminą – tiesiai iš traukinio
Pasidomėjus, kas pas ką dažniau keliaudavo, Viktorija prisiminė, kad pradžioje tarėsi vienas pas kitą važiuoti kas antrą savaitgalį, bet Vytautas (“kol buvo pinigų”), nesulaukęs “savo eilės”, pas uostamiestyje likusią merginą dardėdavo kiekvieną savaitgalį.
“Net jei kitą dieną egzaminas laukdavo. Naktiniu reisu išvažiuodavo, traukiny šiek tiek pasimokydavo ir išlaikydavo visai gerai”,- draugu žavisi mergina.
“Telefonu sunku bendrauti. Norisi matyti tą žmogų, apkabinti…”- pagrindinius draugystės per atstumą minusus vardijo Vytautas, o Viktorija džiaugėsi “pliusais”: “Tokia draugystė – puikus būdas išbandyti savo jausmus”.
Kvepia vestuvėmis!
Atrodo, jiedu šį išbandymą jau išlaikė. “Diplomuotas” Vytautas šį kartą į uostamiestį grįžo visam laikui. Kadaise apie Vilnių svajojęs uteniškis dabar savo ateitį sieja tik su Klaipėda. Bent porą pastarųjų metų, kol Viktorija baigs bakalauro studijas, jie čia tikrai pagyvens, o vėliau bus matyti. Vis dėlto Klaipėda abiem patinka.
“Tik aš norėčiau gyventi nuosavame name, kaip buvau įpratęs…”- neslaptą svajonę išdavė Vytautas, o Viktorija sakė taip pat norinti turėti savą būstą, nes gyventi su tėvais jau nusibodo.
“Tai gal jau greit bus ir vestuvės?”- domiuosi. “Ne… (žvilgteli į Vytautą). Gal dar ne…” Tačiau vienas be kito jie jau nebegalėtų.
“Dar ir dabar man atrodo, kad Vytautas čia tik laikinai, kad vėl išsiskirsim. Manau, antrą kartą būtų dar sunkiau: juk dabar žinau, kas laukia!”- tikina Viktorija, o Vytautas pritariamai linksi galva. Taip… Abi porelės puikiai išlaikė “testuką” ir gali drąsiai didžiuotis tvirta kaip plienas draugyste.
