Gimęs kūdikis neskiria savęs nuo aplinkos, tai, kad jam dainuoja mama – jam atrodo, kad dainuoja visas pasaulis ir jis, o jei jaučia alkį – viskas pasaulis išalkęs. Ir tik vėliau vaikas pradeda save identifikuoti kaip atskirą individą, nes pastebi rankutes, kurios gali kažką paliesti. Kodėl įsimylėję žmonės dažnai sutapatina save su mylimuoju, o blogiausia tai, kad pradeda jausti “nuosavybės”, “savojo turto” jausmą mylimąjam. Mylėdami dažnai pamirštame, kad mylimasis taip pat kaip ir tavo vaikai, broliai ar seserys tau nepriklauso. Tai visiškai laisvos, nepriklausomos asmenybės, kurias pažįstį geriausiai dėl savojo santykio su jų pasauliu. Bet pažinimas nesuteikia teisių ar pretendavimo į nuosavybę. Kam tu priklausai? Ir padarykime pauzę. Nes atsakant į šį klausimą visų pirma reikia žinoti kiek tu ir tavo mylimasis esate kartu. Eurofinės meilės stadijoje, tai apima pirmuosius mėnesius, o gan net ir vienerius metus įsivaizdavimas, kad “du tapo viena” yra taip stirpiai išreikštas, kad net sunku būtų įsiterpti. Ir kas tada? Kam tu priklausai? Jam/jai? Ko gali atsisakyti? Visko? Ką galėtum paaukoti -viską? Neskubėk, nes šis jausmas laikinas. Ne veltui yra sakoma “meilės mėnesis” tai subtili užuomina į tai, kad meilė nėra amžina ir galiausiai prieina sekantį etapą. Šiame etape jau pastebimi nekurie skirtumai, kurie “viena” gražina į dvi individualias asmenybes. Ar buvo iškilę šie klausimai. “Ji nori eiti į filmą, jis ne”, “Jai nepatinka jo draugai, jam nepatinka jos draugių draugija”, “jam nepatinka požiūris, jai nepatinka vertinimas”, “Abu nori kalbėti, nepasidalina kuriam kada”… Tai jau antrasis periodas ir šiame periode atsakyti į klausimą “Kam tu priklausai?” sudėtingiau. Nes vis gi balansuojama tarp noro priklausyti tam “kas tavimi (turi) rūpintis” ir tarp noro neprarasti savo sąvasties, kuri identifikuoja tave kaip žmogų.

Ar kada jautėtės svetimi? Tokie svetimi ir vieniši, jog nežinojote, kur dėtis, ką daryti… Dienomis, kaip ši, mane apninka ta keista, slogi nuotaika. Plaukiu minioje žmonių, tūkstančiai veidų, minčių lėtai slenka pro šalį. Rodos, reikia surasti nerimo šaltinį ir jį išrauti su šaknimis, bet ką daryti, jeigu problema ne manyje. Įsivaizduokite nebilį, kurio didžiausia svajonė ištarti žodį, tačiau jis negali, kad ir kaip karštai to trokštu. Taip jaučiuosi ir aš. Kaip iki išprotėjimo romantiškam žmogui gyventi, suvokus, jog meilė nebeegzistuoja, nes paprasčiausiai tam nebėra sąlygų. Žmonės nustojo vertinti tikrąjį jausmą, kaip pakaitalą rinkdamiesi įvairius svingerių vakarėlius, naujas sekso pozas ir pan. Visa tai skirta ne gyvenimui paįvairinti, o užpildyti tuštumą, kuri skirta meilei, tokiai, kokia ji turėtų būti, nors retas išdrįstų, tai pripažinti. Tą, ką žmonės šiomis dienomis vadina, tuo magišku žodžiu, yra išsigimęs jausmas, kurį skatina pinigų troškimas, egoizmas ir sielos tuštumas.