Erich Fromm „Meilės objektai” Motinos meilė
Mes jau kalbėjome apie motinos meilės prigimtį ankstesniame skyriuje ir aptarėme skirtumą tarp motiniškos ir tėviškos meilės. Motinos meilė, kaip sakiau, yra besąlygiškas vaiko gyvenimo ir jo reikmių įtvirtinimas. Bet prie šio apibūdinimo kai ką reikėtų pridurti. Vaiko gyvenimo įtvirtinimas turi du bruožus: pirmasis – rūpestis ir atsakomybė, kurie yra būtini norint išsaugoti vaiko gyvybę ir jį auginti. Antrasis bruožas siekia toliau nei globa. Tai yra nuostata, skiepijanti vaiko meilę gyvenimui, diegianti jam jausmą: gyventi yra puiku, kaip nuostabu būti mažu berniuku ar mergaite, puiku gyventi šioje žemėje! Šie du motiniškos meilės bruožai labai koncentruotai išreikšti Biblijos pasakojime apie tvėrimą. Dievas sukūrė pasaulį, žmogų. Tai susiję su paprastu rūpesčiu ir būties teigimu. Bet Dievas eina toliau. Kitą dieną, kai gamta ir žmogus jau buvo sukurti, Dievas tarė: „Tai yra gerai”. Kitas motiniškos meilės žingsnis – išmokyti vaiką jausti: gera gimti; tai įdiegia jame meilę gyvenimui, ne tik norą likti gyvam. Ta pati idėja slypi ir kitoje Biblijos simbolikoje. Pažadėtoji žemė (žemė visados yra motinos simbolis) aprašyta kaip „pertekusi pieno ir medaus”; pienas yra pirmojo meilės lygmens – rūpesčio ir teigimo – simbolis. Medus simbolizuoja gyvenimo saldybę, meilę jam ir džiaugsmą dėl to, kad gyveni. Dauguma motinų gali duoti „pieną”, bet nedaugelis gali duoti taip pat ir „medų”. Tam, kad galėtų duoti medų, motina turi būti ne tik „gera motina”, bet ir laimingas žmogus – tikslą pasiekia nedaugelis. Poveikis vaikui yra labai didelis. Motinos meilė gyvenimui yra tokia pat užkrečianti, kaip ir jos nerimas. Abi nuostatos labai veikia visą vaiko asmenybę; iš tiesų nesunku atskirti tarp vaikų – ir tarp suaugusių – tuos, kurie gavo tik „pieną”, ir tuos, kurie gavo „pieną” ir „medų”.
Kitaip negu broliška ar erotinė meilė, meilė tarp lygių, ryšys tarp motinos ir vaiko pačia savo prigimtimi reiškia nelygybę, čia vienam reikia visokeriopos pagalbos, kitas ją teikia. Dėl savo altruizmo ir nesavanaudiškumo motinos meilė gali būti laikoma aukščiausia meilės išraiška ir švenčiausiu emociniu ryšiu. Atrodo, tačiau, kad tikras motiniškos meilės laimėjimas – tai ne jos meilė mažam kūdikiui, bet augančiam vaikui. Iš tikrųjų didžiuma motinų myli savo vaiką tol, kol jis yra mažas ir dar visiškai nuo jos priklausomas. Daugelis moterų nori vaiko, džiaugiasi naujagimiu ir trokšta juo rūpintis. Ir taip yra nepaisant to, kad pačios nieko negauna iš kūdikio, išskyrus gal šypseną ir pasitenkinimo išraišką veide. Panašu, kad šis meilės santykis iš dalies pagrįstas instinktu ir gyvulių patelėms pasireiškia lygiai taip pat, kaip ir moterims. Nors instinktyvumo čia apstu, motinos meilę lemia išskirtinai žmogiški psichologiniai veiksniai. Narcisizmas pirmiausia išryškėja motinos meilėje, kadangi kūdikį ji jaučia kaip savo pačios dalį. Motinos meilė ir rūpestis gali virsti tik jos narcisizmo patenkinimu. Kita priežastis – tai valdžios ar nuosavybės poreikis. Bejėgis ir visiškai priklausantis nuo motinos valios vaikas natūraliai patenkina į valdingumą ir savininkiškumą linkusios moters savimeilę.
Iš tikrųjų šie motyvai ne tokie svarbūs ir bendri, kaip vadinamasis transcendencijos (savęs pažinomo) poreikis. Transcendencijos poreikis yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių, jis kyla iš savęs suvokimo, iš to, kad žmogus nėra patenkintas kūrinio vaidmeniu, kai nenori savęs laikyti tik lošimo kauliuku, išmestu iš puodelio. Jis nori jaustis kūrėju, peržengusiu pasyvų kūrinio vaidmenį. Yra daug būdų pasiekti kūrybinį pasitenkinimą; natūraliausias ir lengviausias – tai motinos rūpinimasis ir meilė savo kūriniui. Ji perkelia save į kūdikį, ši meilė teikia jos gyvenimui prasmę ir reikšmingumą. (Kadangi vyrai negali patenkinti savo transcendencijos poreikio nešiodami vaikus, to paties jie siekia kurdami daiktus ir idėjas).
Bet vaikas turi augti. Jis turi atsiskirti nuo bambagyslės, nuo motinos krūties; pagaliau jis tampa visiškai atskira būtybe. Pati motiniškos meilės esmė yra rūpintis vaiko augimu, iš to kyla poreikis atskirti vaiką nuo savęs. Čia išryškėja pagrindinis skirtumas tarp motiniškos ir erotinės meilės. Erotinėje meilėje du žmonės susivienija. Motinos meilėje du žmonės, sudarę vieną, tampa du. Motina ne tik neturi trukdyti, bet turi norėti ir skatinti vaiko savarankiškumą. Kaip tik šioje pakopoje motinos meilė tampa ypač sunkiu uždaviniu, nes reikalauja nesavanaudiškumo, gebėjimo duoti viską ir nereikalauti nieko, linkėti tik laimės mylimam. Šioje pakopoje motinos neretai suklumpa ir nesugeba įgyvendinti motiniškos meilės paskirties. Narciziška, valdinga, savininkiška motina sėkmingai gali būti mylinčia motina tik tol, kol vaikas yra mažas. Tik iš tiesų mylinti moteris, kuri yra laimingesnė duodama, negu imdama, kuri tvirta savo egzistencijoje, gali likti mylinčia motina, kai vaikas pradeda nuo jos toli.
Motinos meilė augančiam vaikui, meilė, kuri nieko netrokšta sau, iš tiesų yra sunkiausiai pasiekiama ir labiausiai apgaulinga meilės forma, turint omeny, kaip lengva buvo motinai mylėti mažą kūdikį. Tik įveikdama šį sunkumą, moteris gali tapti iš tiesų mylinčia motina, jei tik ji gali mylėti; jei gali mylėti savo vyrą, kitus vaikus, nepažįstamuosius, visus žmones. Moteris, kuri negali taip mylėti, gali būti nuostabi motina tik tol, kol vaikas mažas, ir negali būti tokia mylinčia motina, kuri siekia vaiko atsiskyrimo ir net po atsiskyrimo sugeba jį toliau mylėti.
