Krikščioniškoji draugiška meilė
| |

Krikščioniškoji draugiška meilė

Draugystės esmė ir metafizinė prigimtis yra prigimtinės žmogaus meilės galios išsivystymas į dvasinę meilę — mylėti ir būti kito mylimam gera darančia ir vienijančia meile. Draugystė prigimtinėje srityje yra aukščiausia žmonių santykiavimo forma. Ji siekia abipusio gyvenimo ir didžiųjų dvasinių vertybių pasidalinimo, jomis pasikeitimo ir abipusės pažangos, siekiant gėrio. Ji remiasi abiejų laisvu vienas kito pasirinkimu ir pritarimu. Ji reikalauja visiškos abipusės meilės ne dėl ko kito, bet vien dėl paties draugo. Žmonės žodį “draugas” paprastai vartoja plačia prasme, kaip mokslo, vargo, ginklo draugas, kaip bičiulis, bendrininkas, kompanionas. Siauresne, tikrąja prasme sakome: tikras draugas, tikra draugystė, gyvenimo draugas, širdies draugas ir pan. Šia prasme galime skirti brolių, sužadėtinių, vedusiųjų draugystę. Krikščioniškoji draugystė yra vieno su kitu bendravimas Švenč. Trejybės pavyzdžiu. Dievas yra Triasmenis, tobulos draugystės pavyzdys. Tėvas visiškai atsiduoda Sūnui, o Sūnus Tėvui. Iš jųdviejų meilės ir draugystės kyla Šventoji Dvasia. Tad krikščioniškoji draugystė sau laimę ir džiaugsmą semia iš Švenč. Trejybės asmenų draugavimo džiaugsmo: iš Tėvo, besidžiaugiančio savo tveriančia meile, iš Sūnaus — išganančia meile, iš Šv. Dvasios — visus pašvenčiančia ir padedančia Dievui tarnauti meile. Draugystė kyla iš vienas kito pažinimo, kaip dvasiškai turtingo, įdomaus mielo asmens. Žinoma, žmogus auga įvertinančia arba branginančia meile (appreciative love) iš dalies duodančios meilės dėka. Juk koks tas asmuo yra mielas, nuostabiai geras, iš dalies parodo duodamos dovanos ir teikiami patarnavimai. Tačiau to žmogaus asmenybė ir nuostabios savybės toli prašoka tai, ką jis daro ar duoda savo draugui. Draugo meilę jam, kaip asmeniui, jis už viską labiau brangina ir vertina, o tik antroje vietoje jam duodamas dovanas ir atliekamus patarnavimus. Užtat tikra draugystė lengvai išvengia žemų siekių ir savanaudiškos meilės.

Platoniška meilė
| |

Platoniška meilė

Platoniški santykiai – tai tokie santykiai, kai žmonės stipriai myli vienas kitą emocionaliai bei dvasiškai ir jiems visai nereikia fizinio artumo. Tokiuose santykiuose įsimylėjėliai žavisi, garbina vienas kitą. Jie jaučiasi nuolat pakylėti, apgaubti romantikos ir euforijos. Daktaras Geoffrey Greifas, Maryland School of Social Work profesorius, susidomėjęs šiuo visada aktualiu klausimu, nusprendė atlikti apklausą ir išsiaiškinti, ar galimi tokie – platoniški – santykiai tarp vyro ir moters. Nors tokios draugystės realumu tiki dauguma tiek vyrų, tiek moterų, visgi pastarųjų procentas kiek menkesnis. Moters ir vyro draugyste neabejoja trys ketvirtadaliai daktaro G. Greifo atlikto tyrimo dalyvių vyrų. Tuo tarpu tikinčios platoniška draugyste su vyrais teigė apie 65 proc. moteriškos lyties atstovių. G. Greiffas neabejoja, jog platoniški santykiai yra įmanomi. Tačiau, jo nuomone, šie labai lengvai gali susikomplikuoti, kuomet atsiranda tam tikra fizinė trauka ir dingsta skaidrumas. Taip pat labai dažnai tokios draugystės tarp vyro ir moters tampa painios, kuomet vienas iš draugų susiranda antrąją pusę. „Dauguma apklaustųjų teigė pirmiausia tampantys draugais, o vėliau juos ima sieti kažkas daugiau. Tokio siužeto pavyzdžių pilna kino filmų scenose. Tai visai kas kita, nei neplanuoti susitikimai darbe, parke ar bare, kurių metu tiesiog staiga imama jausti fizinė trauka kitam asmeniui. Čia draugystė toli gražu nėra pirminis motyvacjos šaltinis“, – dėsto G. Greiffas psychologytoday.com.

Erich Fromm “Meilės objektai” Erotinė meilė
| |

Erich Fromm “Meilės objektai” Erotinė meilė

Broliška meilė yra meilė tarp lygiųjų; motinos meilė yra meilė bejėgiui. Šios skirtingos meilės rūšys yra panašios tuo, kad nesiriboja vienu asmeniu. Jei aš myliu vieną brolį, myliu ir visus kitus; jei aš myliu savo vaiką, myliu visus savo vaikus; be to, myliu visus vaikus, visus, kuriems reikia mano pagalbos. Priešinga šioms dviems meilėms yra erotinė meilė; ji siekia visiško susiliejimo, vienybės su kitu asmeniu. Savo prigimtimi ji yra išskirtinė ir neuniversali, tai, ko gero, pati apgaulingiausia meilės rūšis. Pirmiausia, ji dažniausiai painiojama su staigiu “įsimylėjimu”; staigiu visų barjerų, egzistavusių iki tol tarp dviejų svetimų žmonių, subyrėjimu. Bet, kaip jau sakėme, šis staigus intymumo išgyvenimas savo prigimtimi esti trumpalaikis. Po to, kai svetimi pažįsta vienas kitą intymiai, nebelieka barjerų, kuriuos reikėtų veikti, nebeįmanoma pasiekti staigaus suartėjimo. “Mylimas” asmuo taip pat gerai žinomas kaip ir aš pats. Arba, gal tiksliau, tampa tiek pat mažai žinomas kaip ir aš pats. Jei čia būtų siekiama didesnio kito žmogaus pažinimo, jei būtų suvoktas kito žmogaus asmenybės neaprėpiamumas, jis niekada netaptų neįdomus ir barjerų įveikimo stebuklas būtų galimas kasdien iš naujo. Bet daugumai žmonių jų pačių asmenybė, lygiai kaip ir kitų, yra labai greitai perprantamos ir greitai išsemiamos. Jiems intymumas pasiekiamas tiesiogiai per seksualinį kontaktą. Kadangi jie kito asmens atskirtumą supranta kaip fizinį atskirtumą, tai fizinis susiliejimas jiems reiškia atskirtumo įveikimą. Yra dar keli būdai atskirtumui įveikti. Daugelis žmonių pasakoja apie savo paties asmeninį gyvenimą, viltis ir rūpesčius, nevengdami vaikiškumo ir netgi rodydami jį, demonstruodami abstraktų interesą vis-a-vis pasauliui – visa tai naudoja atskirtumui įveikti. Net rodyti savo pyktį, neapykantą ar nesusivaldymą yra laikoma nuoširdžiu artumu, ir tai paaiškina iškreiptą potraukį tarp tokių vedusių porų, kurioms intymumas atrodo pasiekiamas tik lovoje arba kai jie duoda valią abipusei neapykantai ir pykčiui. Bet visi šie artumo būdai ilgainiui vis labiau ir labiau silpnėja. Tada jau siekiama meilės kitam asmeniui, naujam, nepažįstamajam. Ir vėl svetimas yra paverčiamas “artimu” asmeniu, ir vėl įsimylėjimo jausmas tampa įkvepiančiu ir intensyviu, ir vėl jis ima silpnėti ir baigiasi troškimu naujos pergalės, naujos meilės. Viską lydi iliuzija, kad nauja meilė iš esmės skirsis nuo ankstesniųjų. Šias iliuzijas labai stiprina seksualinio potraukio apgaulingumas.

Erich Fromm “Meilės objektai” Meilė sau
| |

Erich Fromm “Meilės objektai” Meilė sau

Nors niekas neprieštarauja, kai meilės samprata yra taikoma įvairiems objektams, daugelis yra įsitikinę, kad dora – mylėti kitus, o save mylėti – nuodėmė. Manoma, jei aš myliu save, vadinasi nemyliu kitų, taigi meilė sau yra savanaudiškumas. Šis požiūris turi senas tradicijas Vakaruose. Kalvinas kalba apie meilę sau kaip apie “piktžaizdę”. Froidas kalba apie meilę sau psichiatrijos terminais, bet ją vertina taip pat kaip Kalvinas. Jam meilė sau yra tas pats, kas narcisizmas, libido nukreipimas į save. Narcisizmas yra ankstyviausia žmogaus vystymosi stadija ir, jei asmuo vėlesniame gyvenime grįžta prie narcisizmo, jis nesugeba mylėti, o kraštutiniu atveju tampa bepročiu. Froidas manė, kad meilė yra libido pasireiškimas, ir jei libido yra nukreiptas į kitus – tai meilė, o kai į save – meilė sau. Tuo pačiu tai reiškė, kad meilė kitiems ir meilė sau yra priešingi dalykai, kuo daugiau vieno, tuo mažiau kito. Jei meilė sau yra blogis, tai nesavanaudiškumas yra gėris. Kyla šie klausimai: ar psichologiniai stebėjimai patvirtina tezę, kad tarp meilės sau ir meilės kitiems esama esminio skirtumo? Ar meilė sau yra tas pats savanaudiškumo fenomenas, ar tai priešybės? Be to, ar šiuolaikinio žmogaus savanaudiškumas iš tiesų yra rūpestis dėl savo paties individualybės su visomis savo intelektualinėmis, emocinėmis ir jausminėmis potencijomis? Ar “jis” nėra tapęs tik priedėliu prie savo socialinio-ekonominio vaidmens? Ar jo savanaudiškumas tapatus jo meilei sau, o gal jį ir gimdo kaip tik jos trūkumas?

Erich Fromm “Meilės objektai” Meilė Dievui
|

Erich Fromm “Meilės objektai” Meilė Dievui

Žmonių giminės vystymąsi, kiek mes jį pažįstame, galima būtų apibūdinti kaip palaipsnį žmogaus išsiskyrimą iš gamtos, iš motinos, iš kraujo ir žemės ryšių. Žmogaus istorijos pradžioje, nors ir praradęs pirminę vienybę su gamta, žmogus dar laikosi šių pirminių ryšių. Jis jaučiasi saugus grįždamas atgal, atgaudamas šiuos ryšius. Jis vis dar mano esąs tapatus gyvulių ir medžių pasauliui ir stengiasi apčiuopti sąryšį, likdamas vienybėje su gamtos pasauliu. Daugelis primityviųjų religijų liudija šį išsivystymo lygį. Gyvulys paverčiamas totemu, kiekvienas dėvi gyvulio kaukę iškilmingiausiuose religiniuose aktuose, kare; žmogus garbina gyvulį kaip Dievą. Vėlesnėse raidos pakopose, kai žmogaus gebėjimai jau išsirutulioja iki amatų ir menų lygio, kai žmogus nebėra priklausomas nuo gamtos malonių – randamų vaisių ir sumedžiojamų gyvulių – savo paties rankų tvarinį jis transformuoja į Dievą. Tai yra pakopa, kai garbinami stabai iš molio, sidabro ar aukso. Žmogus projektuoja savo paties jėgas ir gebėjimus į daiktus, kuriuos pats padaro, ir taip susvetimėjusia forma garbina savo šaunumą, tai, kas priklauso jam. Dar vėlesnėje pakopoje žmogus suteikia savo dievams žmogiškųjų būtybių pavidalą. Galėtų atrodyti, kad taip galėjo atsitikti tik tada, kai jis labiausiai suvokė save, kai suprato, kad žmogus yra pats reikšmingiausias ir sudėtingiausias “daiktas” pasaulyje. Šioje antropomorfinėje dievų garbinimo fazėje ryškėja dvi raidos kryptys. Viena orientuojasi į moterišką ir vyrišką dievų prigimtį, kita – į paties žmogaus brandos lygį, lemiantį tiek jo dievų prigimtį, tiek jo meilės pobūdį. Pirmiausia aptarkime religijos raidą nuo matriarchalinės prie patriarchalinės. Didžių ir išskirtinių Bochofeno ir Morgano atradimų XIX_a. viduryje dėka, nepaisant didelio akademinių sluoksnių pasipriešinimo, labai mažai beliko abejonių dėl to, kad daugelyje kultūrų prieš patriarchalinę būta matriarchalinės religijos fazės. Matriarchalinėje fazėje aukščiausia esybė yra motina. Ji yra deivė, taip pat didžiausias autoritetas šeimoje ir visuomenėje. Tam, kad suvoktume matriarchalinės religijos esmę, derėtų prisiminti, kas buvo sakyta apie motinos meilę. Motinos meilė yra besąlygiška, ji yra visa apsauganti, visa aprėpianti, nes negali būti kontroliuojama ar įsigyjama. Ji tekia mylimam asmeniui palaimos jausmą, be jos apima nereikalingumo ir nevilties jausmas. Motina myli savo vaikus dėl to, kad tai jos vaikai, o ne todėl, kad jie “geri”, paklusnūs ir vykdo visus jos norus ar komandas. Motinos meilė remiasi lygybe. Visi žmonės yra lygūs, nes visi yra motinos vaikai, Motinos Žemės vaikai.

Erich Fromm “Meilės objektai” Broliška meilė
| |

Erich Fromm “Meilės objektai” Broliška meilė

Fundamentaliausioji meilės rūšis, grindžianti ir kitas meilės rūšis yra broliška meilė. Čia aš įžvelgiu atsakomybę, rūpestį, pažinimą, pagarbą kiekvienam žmogui, norą padėti jam gyvenime. Apie šią meilės rūšį Biblija sako: mylėk savo artimą kaip pats save. Broliškoji meilė yra meilė visiems žmonėms. Čia nėra išimčių. Jei aš išplėtojau savo gebėjimą mylėti, aš negaliu nemylėti savo brolių. Broliška meilė – tai ryšio su visais žmonėmis, žmogiškojo solidarumo, žmogiškosios vienybės išgyvenimas. Broliška meilė remiasi nuovoka, kad visi mes esame vienodi. Talento, inteligencijos, pažinimo skirtumai yra nežymūs palyginti su pačia žmogiškumo esme, bendra visiems žmonėms. Tam, kad pajustum šį tapatumą, būtina įsismelkti nuo išorės prie prasmės. Jei aš su kitu žmogum bendrauju tik išoriškai, aš matau tik skirtumus, tik tai, kas mus skiria. Jei aš įsiskverbiu į gelmę, suvokiu mūsų tapatumą, mūsų brolybės faktą. Toks ryšys iš centro į centrą, o ne nuo periferijos prie periferijos, – yra “centruotas ryšys”. Tai puikiai išreiškė Simone Weil: “Tie patys žodžiai, pavyzdžiui, vyras sako žmonai: “Aš tave myliu” – gali būti banalūs ar nuostabūs, priklausomai nuo to, kaip jie pasakomi. O tai priklauso nuo žmogiškosios būtybės gelmės, iš kurios jie plaukia, ir visos valios pastangos čia yra bejėgės ką nors pakeisti. Ir stebuklingo sutapimo dėka jie pasiekia tą patį lygmenį kitame žmoguje. Todėl klausytojas gali atskirti, jei tik jis apskritai sugeba suvokti, ko verti yra žodžiai”.

Erich Fromm “Meilės objektai” Motinos meilė
| |

Erich Fromm “Meilės objektai” Motinos meilė

Motinos meilė, kaip sakiau, yra besąlygiškas vaiko gyvenimo ir jo reikmių įtvirtinimas. Bet prie šio apibūdinimo kai ką reikėtų pridurti. Vaiko gyvenimo įtvirtinimas turi du bruožus: pirmasis – rūpestis ir atsakomybė, kurie yra būtini norint išsaugoti vaiko gyvybę ir jį auginti. Antrasis bruožas siekia toliau nei globa. Tai yra nuostata, skiepijanti vaiko meilę gyvenimui, diegianti jam jausmą: gyventi yra puiku, kaip nuostabu būti mažu berniuku ar mergaite, puiku gyventi šioje žemėje! Šie du motiniškos meilės bruožai labai koncentruotai išreikšti Biblijos pasakojime apie tvėrimą. Dievas sukūrė pasaulį, žmogų. Tai susiję su paprastu rūpesčiu ir būties teigimu. Bet Dievas eina toliau. Kitą dieną, kai gamta ir žmogus jau buvo sukurti, Dievas tarė: “Tai yra gerai”. Kitas motiniškos meilės žingsnis – išmokyti vaiką jausti: gera gimti; tai įdiegia jame meilę gyvenimui, ne tik norą likti gyvam. Ta pati idėja slypi ir kitoje Biblijos simbolikoje. Pažadėtoji žemė (žemė visados yra motinos simbolis) aprašyta kaip “pertekusi pieno ir medaus”; pienas yra pirmojo meilės lygmens – rūpesčio ir teigimo – simbolis. Medus simbolizuoja gyvenimo saldybę, meilę jam ir džiaugsmą dėl to, kad gyveni. Dauguma motinų gali duoti “pieną”, bet nedaugelis gali duoti taip pat ir “medų”. Tam, kad galėtų duoti medų, motina turi būti ne tik “gera motina”, bet ir laimingas žmogus – tikslą pasiekia nedaugelis. Poveikis vaikui yra labai didelis. Motinos meilė gyvenimui yra tokia pat užkrečianti, kaip ir jos nerimas. Abi nuostatos labai veikia visą vaiko asmenybę; iš tiesų nesunku atskirti tarp vaikų – ir tarp suaugusių – tuos, kurie gavo tik “pieną”, ir tuos, kurie gavo “pieną” ir “medų”.

|

Ar žinai, kokia tavo meilės rūšis?

О, meilė, meilė – kiek visko daug telpa į šį žodį, o dar daugiau jausmų! Kas tik nebandė jo paaiškinti, suvokti ir suprasti. Graikų filosofas ir tyrinėtojas Aristotelis atrado šešis meilės tipus. Nuo to laiko daug kas pasikeitė, bet meilė – nepakeičiama! Apžvelgdami kiekvieną meilės tipą, apibūdinsime ir vyro elgesį bei ko galima iš jo tikėtis. „Аgape“. Tai – pasiaukojanti meilė. Vyras, kuris supranta šį jausmą kaip atsidavimą ir pasiaukojimą, padarys viską, kad jo mylimai moteriai būtų gerai. Kaip jis elgiasi? Greičiausiai jis gana ilgai draugavo su moterimi, kol prisipažino, kad myli. Moteris turėjo pastebėti, kad jis nieko ir niekada jos neprašė ir juo labiau nereikalavo, kad būtų atsakyta į jo jausmus. Akivaizdu, kad tai – nesavanaudiška meilė. Toks vyras gali pasakyti moteriai: „Dėl tavęs aš galiu padaryti viską.“ Ko tikėtis iš jo? Žinoma, tokia meilė turi daug pliusų. Vyras, aukojantis save ir savo interesus dėl moters, kelia pagarbą ir pasitikėjimą. Bet nieko daugiau. Mat ilgainiui begalinis rūpestis ir atsidavimas gali pradėti įkyrėti. Norisi aistros, tačiau, deja, vyras ir toliau puikiai atlieka „rūpestingo tėvelio“ vaidmenį. Aišku, tai – malonu, bet tikrai nekelia „pavojaus“ seksualiniams pojūčiams. O kadangi vyras nereikalauja iš moters atsilyginti tuo pačiu, ji pradeda jį vertinti vis mažiau ir mažiau. Kitaip tariant, vyras rūpinasi moterimi tarsi prieš jos valią, be to, nori žinoti jos mintis, ją kontroliuoti.

Šeši meilės tipai pagal Aristotelį
|

Šeši meilės tipai pagal Aristotelį

1 Comment

Seniai žinoma, jog darna šeimoje, net jos narių sveikatingumas priklauso nuo to, kaip savo poreikius ir norus sugeba suderinti sutuoktiniai. Tačiau kaip renkantis gyvenimo draugą iš anksto nuspėti, koks jis bus ateityje? Pasirodo, šis klausimas rūpėjo dar antikinio pasaulio mąstytojui Aristoteliui. Filosofas nustatė šešis meilės suvokimo tipus – juos pripažįsta ir šių dienų psichologai, nes senąsias tiesas šimtus kartų patvirtina gyvenimas. AGAPE – pasiaukojama meilė. Mylintis tokia meile vyras darys viską, kad tik moteriai būtų gerai. Kaip jis elgsis? Tikriausiai ilgai asistuos, kol išdrįs prisipažinti mylįs. Pastebėsite, kad jis nereikalauja jokio meilės atsako, jo jausmas – visiškai nesavanaudiškas. Ko iš jo laukti? Tokia meilė turi daug pranašumų. Vyras, dėl jūsų aukojęs save ir savo interesus, išugdys jūsų pasitikėjimą ir pagarbą. Bet tik tiek. Gali būti, kad tokia absoliuti globa jums pradės atsibosti, ilgėsitės aistros. Deja, toks vyras renkasi mylinčio tėvelio vaidmenį. Žinoma, tai malonu, tačiau seksualinio potraukio neskatina. Kadangi vyras nereikalaus jokio meilės atsako, tik malonės, pradėsite jį vis labiau vertinti. Tiksliau sakant, toks vyras primeta moteriai savo globą, stengiasi iš anksto sužinoti jos norus, mintis ir jas kontroliuoti. LIUDUS – meilė kaip žaidimas. Šiam meilės tipui svarbiausias seksualinis potraukis. Kaip jis elgsis? Toks vyras savęs nevargina ilgai asistuodamas moteriai, nes mano, kad seksualinis potraukis ir yra jo meilės įrodymas.

Meilės tipai pagal psichologus
|

Meilės tipai pagal psichologus

“Kaip aš tave myliu? Leisk man suskaičiuoti būdus”, – sakoma viename eilėraštyje. Taip autorius poetizuotai apibrėžia vieną patraukliausių meilės tyrinėtojų užduočių. Beveik kiekvienas iš jų išskyrė savo meilės tipologiją, jas dabar ir apžvelgsime. Savo knygoje psichologas Z. Rubin’as (“Liking and loving: An invitation to social psychology”, 1973) meilę ir simpatiją apibūdino taip: ir meilę, ir simpatiją galima vadinti žmogaus požiūriu į kitą žmogų. Tai yra nematomas jausmų, minčių bei atitinkamo elgesio rinkinys. Tačiau meilės turinys yra kitoks nei simpatijos. Meilė susideda iš trijų komponentų: prieraišumo, rūpinimosi ir artimumo. “Prieraišumas” reiškia galingą troškimą būti kartu su kitu žmogumi, liestis fiziškai, būti priimtam, būti tuo, kuriuo rūpinamasi. “Rūpinimasis” – tai norėjimas aukotis vardan kito žmogaus. “Artimumas” reiškia santarvę ir įsipareigojimą tarp dviejų žmonių. Remiantis autoriumi, meilę nuo simpatijos skiria tai, kaip mes vertiname mylimą ir mėgstamą žmogų. Tai yra, mes pamėgstame žmogų tik tada, jei manome, kad jis yra intelektualus, teigiamas ir vertas mūsų pagarbos. Pagal E. Hatfield (“A new look at love”, 1978), du pagrindiniai meilės tipai yra draugiška ir aistringa meilė. “Aistringa” meilė – tai visiško fizinio susijaudinimo būsena bei gilus troškimas susivienyti su kitu žmogumi. “Draugiška” meilė – tai švelnumas, kurį mes jaučiame tiems, su kuriais susiję mūsų gyvenimai.