Meilė mokytojui
Viena iš jų – nesėkminga meilė, įsiveržusi į paauglės Virginijos gyvenimą ir viską “sujaukusi”: keturiolikmetė įsimylėjo savo biologijos mokytoją… Gyvenimas tapo kančia, slapta iliuzija: “Mokykloje stengiausi jį pamatyti kasdien. Klasės berniukai man tapo nebeįdomūs: jie dar tokie vaikai…”
Vieną dieną tėvai pastebėjo, kad jų dukra pasikeitė: ji jau nebe ta maža, nerūpestinga, be perstojo čiauškanti ar žaidžianti su lėlėmis mergaitė, o ištįsusi ir nusiminusi paauglė, kuri gali staiga užsiplieksti, kai ima kažkas jai patarinėti, kuri vis daugiau laiko stypso prie veidrodžio, kuri ėmė vengti bendrauti su klasės mergaitėmis ir berniukais, sėdi namuose ir nebėgioja į vakarėlius, apskritai tapo “kitokia”…
Klausimas, ar dėl visų nesutarimų galima kaltinti pereinamąjį amžių – paauglystę?…
Išties kažkas su dukra darosi: Virginija itin ėmė domėtis biologija, lyg kitų pamokų ir nebūtų užduota… Paklausus, kaip sekėsi mokykloje, dažniausiai jūs girdite vieną ir tą patį atsakymą: “Koks puikus tas biologijos mokytojas. Jis viską žino. Jis toks protingas. O koks jis vyriškas…” Ir tėvai išsigąsta: “Negi, dukra įsimylėjo už save 15-ka metų vyresnį vyrą, ir dar—mokytoją. Negali būti.”
Gali. Ir kaip tuomet sunku yra jūsų dukrai. Ir kiek tenka išgyventi tėvams, kurie tik ir galvoja, kad jų patiklia, naivia mergaite norima tik pasinaudoti.
Labai svarbu, kad tėvai suprastų besikeičiančią situaciją. Paprastai tėvai klysta manydami, kad paauglei mažiau reikia emocinių meilės apraiškų, ypač fizinio švelnumo. Iš tikrųjų šis poreikis niekada nenutrūksta, keičiasi tik jo formos.
Ypač tai svarbu, kai paauglė pradeda moteriškėti. Tuo laikotarpiu ji jaučia kankinantį lytinio brendimo jausmą, ją “drasko” būdingi paauglystei prieštaravimai dėl autoriteto.
Vien tik pasikalbėti su dukra apie tai neužtenka, reikia pabandyti ją suprasti.
Paauglystė—sudėtingas, trapus amžius, kai verkiama dėl niekų ir kartais nepastebimi rimti dalykai. Paauglystę galima būtų palyginti su tipiška situacija – staiga trenkė perkūnas iš giedro dangaus. Reikėtų tėvams dažniau prisiminti savo paauglystę (p.s.: tai padeda lengviau suvokti, kuo gyvena jūsų paauglė dukra). Tikriausiai ne viena paauglės mama taip pat buvo “nusižiūrėjusi” kokį nors mokytoją, paslapčia dėl jo dūsavo, lankė stropiai visas jo pamokas, gaudė kiekvieną jo žvilgsnį… Kodėl?..
Dažnokai mamos nenori pripažinti, kad dukra jau užaugo. Žinoma, vaikas motinai visada atrodys mažas, bet per didelis rūpinimasis vargina, neleidžia išmokti savarankiškumo, todėl dažnai paauglė protestuoja—atsikerta, neklauso, ieško supratimo už šeimos ribų.
Tėvai myli savo vaikus, nori, kad jie būtų laimingi. Jie viską kartais pasiryžę padaryti, kad tik gerai būtų jų dukrai. Tačiau taip dažnai trūksta, kad tėvai tiesiog vien tik išklausytų, be jokių komentarų, patarimų. O ką daryti, jeigu tėtis griežtas?.. Ir tada mergaitė ima ieškoti vyro idealo kitur. Dažniausiai juo tampa mokytojas, su kuriuo paauglė susitinka beveik kasdien, kuris parodo šiek tiek dėmesio ir to dažniausiai paauglei pakanka, kad “užsimegztų” romanas. Jei paauglė nuolat savo šeimoje girdi, kokia ji netvarkinga, kaip blogai mokosi ir aplamai, kas su ja bus, ji ima ieškoti “supratimo” kitur. Sulaukusi iš mokytojo dėmesio, ji ima jaustis reikalinga, o gal net ir … “mylima”. Mokytojas tampa josios vyro idealu. Tik čia reikėtų paklausti savęs, ar jis man patinka dėl to, kad gražus, o galbūt todėl, kad jis protingas, o gal todėl, kad jis prabangiai gyvena? Jeigu taip, tai reikėtų geriau apmąstyti. Nieko bloga, jeigu mokytojas paauglei patinka dėl tokių priežasčių, tačiau idealo užduotis – padėti tai mergaitei geriau pažinti save. Juk jis tuomet būtų tikras mokytojas – ne tik dėstomo dalyko, bet ir gyvenimo. Šalia to mokytojo mergaitė jaustųsi gerai, o jam padedant, sugebėtų atrasti ir savo sugebėjimus, imtų labiau save mylėti ir sau patikti, išmoktų suprasti, kad romantiškas susižavėjimas – dar ne meilė. Susižavėjimas dažnai būna pirmasis laiptelis į meilę. Tai būtų saugus būdas išmokti, kaip išgyventi visus pakilimus ir nuosmukius.
Vienos mergaitės atsargios, nepatiklios, nelinkusios į susižavėjimą, o kitos dažnai susižavi kuo nors greitai. Tad tu tikriausiai priklausai pastarosioms. Nesijaudink, jei priklausai būtent joms. Esi visai normali. O tikrai pamilsi, kai ateis tam laikas.
Tokioms mergaitėms reikėtų žinoti, kad didžiausias susižavėjimo trūkumas tas, kad tai – vienpusis jausmas. Paauglė įsimyli savo mokytoją, susikuria istoriją ir į ją nukreipia visus savo veiksmus. Mintyse kuria įvairiausias fantazijas: galvoja, kad mokytojui yra taip pat vienintelė, tikroji jo meilė. O savo susižavėjimo idealą “apdovanoja” protu, švelnumu, išmintingumu ir kitomis pačiomis geriausiomis savybėmis.
Žinoma, gera retkarčiais pafantazuoti, bet svajonių su tikrove nepainiok.
Tėvai, ypač mama, turėtų padėti paauglei suvokti, kad pirmiausia tikroji meilė yra abipusis jausmas, kuris paremtas pasitikėjimu, supratimu, draugyste. Be to, reikėtų paaiškinti, kad mergaitei nedera persekioti savo meilės objekto, reikalauti iš jo dėmesio. Aišku, mokinės ir mokytojo (mokytojos ir mokinio) meilė įmanoma, tačiau galbūt ne mokykliniame suole…
Labai svarbu, kad motinos pasistengtų suprasti savo dukras ir nuoširdžiai su jomis pasikalbėtų. Mano pokalbių tikslas – sumažinti tėvų ambicijas ir priekaištus, neerzinti paauglės, nekalbėti su ja kategoriškai, o pasistengti suprasti ją.
Paauglei verta žinoti: jeigu ieškai idealaus, nepakartojamo vaikino, vadinasi, vengi tikrovės. Tuomet pats laikas kreiptis į specialistą – vaikų ir paauglių psichiatrą, kuris konsultacijų metu tau padės suvokti, kad tobulybės pasaulyje nėra. O terapinių seansų metu, tu suprasi, pripažinsi, kad esi normali su visais savo trūkumais, tuomet tau nebus sunku leisti ir kitiems turėti trūkumų. Terapijos eigoje gydytojui labai svarbu užmegzti glaudų ryšį su paaugle. Ji turi pasitikėti specialistu, jo autoritetu: būti tikra, kad gydytojas išlaikys paslaptyje viską, apie ką bus kalbama, kas vyksta gydymo metu. Užmezgęs ryšį su paaugle, gydytojas turi pats pajusti tą emocinę įtampą, kurioje gyvena paauglė. Jis taip pat turi pajusti tiek akivaizdžius, tiek užmaskuotus paauglės jausmus; suprasti, kaip paauglė suvokia pati save, kokios emocijos jai būdingos.
Paprastai gydytojas nesistengia duoti “receptų”, kaip paauglei elgtis tam tikromis aplinkybėmis, neprisiima eksperto vaidmens. Tikrosios gydytojo žinios neparengtos ir nesurašytos iš anksto, o išgvildenamos iš paauglės išgyvenimų. Išsiaiškinusi savo sunkumų priežastis, sprendimus turi daryti pati paauglė.
Terapijos esmė yra kasdieninis savęs pažinimas. Tik tada, kai grįžtama prie savęs paties, prie savo asmenybės, tampama savo gyvenimo šeimininku.
Bendra terapijos trukmė yra individuali, ji kartais trunka ištisus mėnesius… Svarbu – suteikti paauglei galimybę įtvirtinti naują elgesį, realizuoti naujus savo “augimo” impulsus. Paauglė pradeda geriau suprasti savąjį “aš” ir save priimti, mažėja jos baimė spręsti pačiai už save. Paauglė pasikeičia, nors iš tiesų – ji tampa labiau savimi.
Paauglė ima suprasti: “Mano idealusis mokytojas gali atrodyti tobulas, bet toks nėra. Tai, ką aš įsivaizduoju, ką jame matau, tėra tik mano įvaizdis, todėl nė neįtariu, kad mano žavėjimosi objektas turi daugybę žmoniškų silpnybių…”
Daugelio paauglių patirtį po gydymo galima perteikti C. Rogers žodžiais: “Aš neturiu būti kitų kūriniu, kuris sukurtas jų laukimų, reikalavimų. Neturiu būti nežinomų jėgų, glūdinčių manyje pačiame, auka. Vis mažiau esu veikiamas jėgų, kurios glūdi mano pasąmonėje. Vis labiau tampu savo paties architektu. Galiu laisvai norėti ir pasirinkti. Galiu, priimdamas savo individualimą, savo būtį, tapti dar unikalesniu, dar plačiau atskleisti savo galimybes”.
Keletas svarbių patarimų tėvams:
1. Stiprinkite paauglės pasitikėjimą savimi. Pasakykite jai, kad jūs ją mylite, kad ji tikrai patinka jums.
2. Nekritikuokite paauglės elgesio. Tai gali pakirsti jos pasitikėjimą savimi.
3. Niekada paauglei girdint nesakykite: “Juk ji dar vaikas, tik vaidina suaugusią moterį…”
4. Būkite kantrūs ir laukite, kol paauglė norės išsikalbėti. Nepulkite įkyriai klausinėti, leiskite įvykiams tekėti savo vaga.
5. Nepamirškite, kad emocingumas ir nuoširdūs jausmai yra stipriausi tėvų ginklai bendraujant su savo vaikais. Nutolusią nuo tėvų paauglę, labai vertinančią savo nepriklausomybę, užtenka švelniai pabučiuoti į skruostą.
