Prozininkas, literatūros tyrinėtojas. Lankė Varnių pradžios mokyklą, anksti pradėjęs dirbti, mokėsi savarankiškai, po to neakivaizdžiai Kauno “Aušros” gimnazijoje, Vilniaus universitete studijavo lituanistiką. Nuo 1951 jame dėstė. Debiutavo prozos kūriniais, nemažai kūrinių paskelbė vokietmečio spaudoje; priklausė V. Krėvės globojamam literatų būreliui. Pokario metais atsidėjo moksliniam darbui. Išleido autentiška šaltinių medžiaga pagrįstas monografines knygas: “Lietuvių literatūros kritika. 861-1905”, “Povilas Višinskis”, “Žemaitė”. Parengė literatūrinio palikimo rinkinių (S. Matulaičio, P. Višinskio, A. Krikščiukaičio-Aišbės), paskelbė literatūros mokslo ir kritikos straipsnių. Išleido apsakymų rinkinius: “Ateina šeštadienis”, “Trylika zuikių”, “Senelė nenori mirti”, “Atsisveikinimas su Varniais”, kuriuose pasakojama apie įvairių kartų kaimo gyventojus, beletrizuojamos žinomų praeities žmonių biografijos, vaizduojami epizodai iš žvejų ir medžiotojų gyvenimų. Romane “Ne visiems lygiai” apmąstoma inteligento saviugda ir tvermė, skverbiamasi į personažų poelgių psichologinius motyvus.

1873 m. vasario 21 d. M.M.Oginskis iš valstybės patarėjo grafo Platono Zubovo nusipirko Plungės dvarą, to paties pavadinimo miestelį, keletą palivarkų Telšių valsčiuje ir tapo paskutiniuoju Plungės dvaro valdytoju.. Tapęs Pungės šeimininku, M.M.Oginskis iš karto ėmėsi reformų. Dėl to nukentėjo kai kurių valstiečių interesai, ir kunigaikštis greitai susilaukė vietinių gyventojų pasipriešinimo, ilgą laiką net bylinėjosi su jais. Palaipsniui santykiai sunormalėjo, nes M.M.Oginskis buvo geranoriškas žmogus, palaikė lietuvių tautinį sąjūdį, padėdavo valstiečių vaikams siekti mokslo, propagavo naujas ūkininkavimo formas, rengė žemės ūkio ir rankdarbių parodas, savo rūmuose apie 1873-uosius metus buvo įkūręs iki 1902 m. veikusią muzikos mokyklą, išlaikė orkestrą. Šioje muzikos kokykloje mokėsi ir dvaro orkestre grojo M.K.Čiurlionis.

Mokytojas Antanas Klumbys 1901-1981 metais dirbo įvairiose Lietuvos pradinėse mokyklose: Švėkšnoje Ariogaloje, Vandžiogaloje ir kt. 1941 m. birželio 14 d. jis buvo suimtas ir dešimčiai metų įkalintas Krasnojarsko krašto Rešiotų lageryje, o 1951 m. ištremtas į taigą ­ Dolgomosto rajoną. Į Lietuvą sugrįžo 1957 m. Norėjo vėl dirbti su vaikais, bet leidimo mokytojauti negavo. Savo atsiminimus jis rašė 1970-1980 metais. Šioje rubrikoje pradedame spausdinti tuos jo atsiminimus, kuriuose pasakojama apie lietuviškų mokyklų tinklo kūrimą Švėkšnos valsčiuje, Žemaitijos pedagogų rengimą darbui ir jų kvalifikacijos kėlimą po Pirmojo pasaulinio karo.

Vyskupas, poetas, romantinės lyrinės poezijos pradininkas, kalbininkas. Mokėsi Anykščiuose, Rumšiškėse, Varnių kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje, teologines studijas tęsė Miuncheno, Romos, Louvaino universitetuose. Grįžęs iš užsienio, dirbo Petrapilio dvasinės akademijos profesoriumi. Vyskupas M.Valančius pakvietė Žemaičių vyskupystėn, paskyrė katedros vikaru. 1867-1884 A. Baranauskas Kauno kunigų seminarijos homiletikos ir lietuvių kalbos bei dogmatinės teologijos profesorius, 1874-seminarijos inspektorius, 1879-kanauninkas, 1883-prelatas, 1884-1897 Žemaičių pavyskupis, 1897-1902 Seinų vyskupas. Reikšmingiausius kūrinius sukūrė mokslo metais. Juos sudaro: giesmių ciklas “Artojų giesmės šventos”, “Dainų dainelė”, “Anykščių šilelis”, “Kelionė Petarburkan”, “Dievo rykštė ir malonė”, “Pasikalbėjimas Giesminyko su Lietuva”, “Ko gi skaudžia man širdelę”. Kūriniai – stambios skirtingų žanrų poemos, poeto vadinamos giesmėmis.

Kunigas, poetas. Mokėsi Kurše, paskui Krėslavos kunigų seminarijoje, iš ten persikėlė į Varnius, kur po 9 mėnesių buvo įšventintas kunigu. 1789 kunigas J. Jaksos mokyklų vizitacijos raporte rašoma apie Kražių mokytoją kunigą Drozdovskį, didelį nenuoramą ir vaidininką, dėl nedrausmingumo atleistą. 1790 gavęs oficialų leidimą, išsikėlė Vilniaus vyskupijon. Čia irgi nerimo. 1807 IV 3 Upytės dekanas rašė, kad A. Strazdas “jau daug metų valkiojasi be jokių pareigų, nuolat kraustosi iš vietos į vietą”. 1816 III, Vilniaus vyskupui įsakius, kad “nustotų gyvenęs netinkamai kaip juodadarbis, pasislėpęs nuo dvasinės vyresnybės akių”, A. Strazdas persikėlė į Kamajus. Nuolatinių pareigų neturėjo, gyveno iš atsitiktinių dvasininko patarnavimų ir išsinuomotos žemės. Už “elgesį ne pagal luomo pašaukimą” 1828 buvo suspenduotas ir uždarytas į Pažaislio vienuolyną. Iš jo savavališkai pasitraukęs 1829, grįžo į Kamajus.

Kunigaikštis, politinis veikėjas,kompozitorius. Gimė 1765 m. rugsėjo 25 d. netoli Varšuvos, mirė 1833 m. spalio 15 d. Florencijoje. Vilniaus universiteto garbės narys, daugelio iki šiol Lietuvoje, Europoje populiarių polonezų, mazurkų autorius. Žinomas ir kaip diplomatas, LDK iždininkas, vienas iš 1794 m. sukilimo vadovų. Gabų vaikiną vaikystėje išmokslino prancūzų pedagogas Žanas Rolis (Jean Rolay). Vėliau jis mokėsi ir pas kitus garsius pedagogus, muzikus. M.K.Oginskiui didelę įtaką padarė ir dėdė Mykolas Kazimieras. M.K.Oginskis išgarsėjo savo aktyvia politine veikla, lakia vaizduote, muzikiniu talentu, sumanumu. Sukūręs operą, parašė nemažai polonezų, valsų. Ypač jį išgarsino polonezai, iš kurių didžiausios pasaulinės šlovės susilaukė „Atsisveikinimas su Tėvyne”.

Urvių viensėdyje, Skuodo valsčiuje, visai netoli Apuolės piliakalnio, 1881 m. sausio 1 d. Alseikų šeimoje gimė sūnus Danielius. Jis buvo jauniausias iš penkių brolių. Danielius dar turėjo ir seserį, kuri anksti mirė. Jaunystės metai, praleisti žemaičių žemėje, stipriai jį pririšo prie šių vietų. Anot kito žemaičio Broniaus Untulio (1883-1977), kilusio iš Skuodo apylinkių, „žemaitiškoje Apuolėje, ten, kur skamba graudingos žemaičių dainos, kur žaliuoja lapuočiai tarp vingiuojančių upelių, krovėsi, tvėrėsi būsimasis daktaro būdas… Ten, savo gimtojoje Apuolėje, pamilo mažasis Danielius Lietuvos padangę, Lietuvos žmones, ten įėjo į jo kraują ir kūną kietas prie krašto prisirišimas… Jo tėvas Kazimieras buvo šviesus valstietis. Knygas skaityti Danielius pramoko namie. Jį pamokydavo vyresnysis brolis Albinas (1860-1943), tuo metu mokęsis kunigų seminarijoje, o vėliau klebonavęs Jurbarke ir Girdžiuose. Skuode baigęs liaudies mokyklą, Danielius įstojo į Liepojos gimnaziją. Čia atsiskleidė tvirtas, žemaitiškas vaikino būdas. Jis iš kitų savo bendraamžių išsiskirdavo drausme, pasišventimu mokslui. Liepojoje pradėjo ryškėti ir jo, būsimo kovotojo už lietuvybę, lietuvių tautos laisvę, švietimą, sveikatingumą, teisingumą, bruožai.

Istorikas, folkloristas, vertėjas. Mokėsi Kretingos, Ž. Kalvarijos mokyklose, Vilniaus gimnazijoje, studijavo VU literatūros ir laisvųjų menų, moralinių ir politinių mokslų fakultetuose, įgijo teisių magistro laipsnį. Dirbo Rygos generalgubernatoriaus raštinėje, Petrapilyje, Rusijos Senate, prie Lietuvos Metrikos. Grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Varniuose, pas vyskupą M.Valančių. Literatūrinės veiklos ėmėsi dar studijuodamas. 1822 parašė pirmą istorijos veikalą lietuvių kalba “Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių”. Veikalą paliko rankraščiu. Išvertė Fedro pasakėčias. Gilinosi į istoriją, kalbą, užmezgė ryšius su J.Pabrėža, T. Narbutu ir kitais Lietuvos šviesuoliais. Baigė stambiausią darbą “Istorija žemaitiška”, išleido “Būdą senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių” – savotišką senųjų lietuvių kultūros istoriją, turinčią utopinio žanro ypatumų.