Kunigaikštis, politinis veikėjas,kompozitorius. Gimė 1765 m. rugsėjo 25 d. netoli Varšuvos, mirė 1833 m. spalio 15 d. Florencijoje. Vilniaus universiteto garbės narys, daugelio iki šiol Lietuvoje, Europoje populiarių polonezų, mazurkų autorius. Žinomas ir kaip diplomatas, LDK iždininkas, vienas iš 1794 m. sukilimo vadovų.

Gabų vaikiną vaikystėje išmokslino prancūzų pedagogas Žanas Rolis (Jean Rolay). Vėliau jis mokėsi ir pas kitus garsius pedagogus, muzikus. M. K. Oginskiui didelę įtaką padarė ir dėdė Mykolas Kazimieras. M. K. Oginskis išgarsėjo savo aktyvia politine veikla, lakia vaizduote, muzikiniu talentu, sumanumu. Sukūręs operą, parašė nemažai polonezų, valsų. Ypač jį išgarsino polonezai, iš kurių didžiausios pasaulinės šlovės susilaukė „Atsisveikinimas su Tėvyne”.

Lenkijos-Lietuvos Respublikos laikais M. K. Oginskis dalyvavo seimo darbe, buvo pasiuntinys Olandijoje. Po II-ojo Žečpospolitos padalijimo, 1793 m., M. K. Oginskis tapo LDK iždininku. 1794 m. dalyvavo T. Kosciuškos vadovaujamame sukilime, buvo Ukmergės, Švenčionių, Breslaujos apskričių sukilėlių vadas. Po sukilimo ir III-ojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo, Lietuvai praradus nepriklausomybę, M. K. Oginskis, prisidengęs svetima pavarde, pasitraukė iš Lietuvos. Spėjama, kad būtent tuo laiku, paliekant tėvynę, ir buvo sukurtas minėtas garsusis polonezas.

Gyvendamas užsienyje, M. K. Oginskis laišku kreipėsi į Napoleoną, paršydamas padėti Lietuvai ir Lenkijai atgauti savarankiškumą, tačiau Napoleono nuomone, nors Lietuva ir Lenkija neteisėtai atsidūrė Rusijos valdžioje, jos, kaip ir bet kurios kitos tautos, atsidūrusios tokioje situacijoje, pačios ginklo pagalba turi atsikovoti savo teises. Vėliau M. K. Oginskis tapo prorusiškos Lietuvos politikos šalininkas. 1802 m. caras Aleksandras I dovanojo M. K. Oginskiui prasižengimus rusų valdžiai, leido sugrįžti į Lietuvą ir toliau valdyti Rietavo seniūniją. 1802 m. jis išrinktas Vilniaus universiteto garbės nariu. Sugrįžęs dažniausiai gyvendavo kitoje savo rezidencijoje – Zaliesėje, prie Smurgainių, bet neužmiršdavo ir Rietavo. 1808 m. čia vyko iškilmingos jo sūnaus Irenėjaus vardynos. 1810 m. M. K. Oginskis tapo caro slaptuoju patarėju ir senatoriumi. Prieš prasidedant Rusijos karui su Napoleonu, M. K. Oginskis buvo sumanęs atkurti LDK kaip autonominę Rusijos imperijos dalį, tačiau to jam įgyvendinti nepavyko, nes caras neturėjo laiko užsiimti šiais Lietuvos reikalais.

1814 m. M. K. Oginskis Rietavo seniūniją iš valstybės nusipirko už 277600 rublių . Taip Rietavas tapo privačiu Oginkių šeimos dvaru, o greitai po to ir svarbiausia jų rezidencija.

M. K. Oginskis buvo vedęs du kartus. 1789 m. jo žmona tapo Izabelė Lasocka (1764-1852), su kuria jis turėjo du sūnus: Tadą (1798-1844) ir Pranciškų Ksaverą (1801-1837). 1802 m. M. K. Oginskis santuoką su Izabele Lasocka nutraukė ir vedė Žemaičių didiko Kajetono Nagurskio iš Kurtuvėnų našlę dainininkę Mariją de Neri, kuri buvo kilusi iš Venecijos. Su ja M. K. Oginskis susilaukė trijų dukterų: Amelijos (1803-1858), Emos (1810-1871), Idos (1813- ) ir sūnaus Irenėjaus Kleopo (1808-1863).

Apie 1822-uosius metus M. K. Oginskis savo dvarus užrašė žmonai bei vaikams ir išvyko į Italiją. Mirė jis 1833 m. Florencijoje. Kunigaikščio palaikai dabar ilsisi Šventojo Kryžiaus bazilikoje (Santa Croce). Čia jam pastatytas baltas marmurinis paminklas.

Views All Time
Views All Time
3571
Views Today
Views Today
1
0 0