Žemaičių vyskupijos kanauninkas, lietuvių literatūrinės kalbos kūrėjas, žymiausias lietuviškosios kontrreformacijos rašytojas. Nėra žinių apie išsimokslinimą, bet gerai kalbėjo ir rašė lietuviškai, lotyniškai, lenkiškai, mokėjo slavų kanceliarinę kalbą, vartotą LDK. Rūpinosi bajorų ir žemesnių sluoksnių švietimu. Mirus vyskupui M.Giedraičiui, buvo paskirtas Žemaičių vyskupijos administratoriumi. Vilniuje išleisti du jo darbai: ispanų jėzuito J. Ledesmos katekizmo vertimas “Katekizmas, arba Mokslas kiekvienam krikščioniui privalus” ir “Postila katolicka”. Iš lenkų kalbos išverstas katekizmas yra seniausia išlikusi LDK išleista knyga. Jame yra viena seniausių krikščioniškų giesmių-antifona “Sveika Karalyčia” ir giesmė “Malda Šv. Tamošiaus iš Akvino”. Tai dvi pirmosios žinomos LDK lietuviškai publikuotos giesmės.

Kunigas, poetas. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje, Varnių kunigų seminarijoje. 11 metų išbuvo vikaru, kilnojamas iš parapijos į parapiją, 1876 paskiriamas Laižuvos klebonu. Jo pastangomis ir iš dalies jo lėšomis buvo pastatyta nauja mūrinė bažnyčia. Žmonių buvo mėgiamas dėl atviro būdo, bendravimo su paprastais žmonėmis ir dėl dainavimo, pritariant armonikai. Vienas lietuvių egocentrinės ir meilės lyrikos pradininkų, praplėtęs jos diapazoną nuo tiesioginio jausmo išsakymo, džiugių išgyvenimų (“Linksminkimos, linksminkimos”) iki romansinio graudumo ir rezignacijos (“Ilgu ilgu man ant svieto”, “Jau žvaigždė vilties žibėt nustojo”). Kūrė dainas, remdamasis liaudies dainų siužetais, stilistinėmis raiškos priemonėmis, pritaikydamas jų melodijas.

Vienas iš žymiausių šios didikų giminės atstovų Lietuvoje. 1698 m. birželio 23 d. Raseiniuose išrinktas Žemaitijos seniūnu. Respublikonų vadas. Po 1700-ųjų m. G. A. Oginskis tapo savotišku mažuoju Lietuvos karaliuku. Pasižymėjo jis ir kaip Lietuvos etmonas. Labiausiai pagarsėjo XVIII a. pradžioje vykusiame pilietiniame kare, kuriame buvo vienas iš vadinamosios respublikonų partijos vadovų, kovojusių prieš tuo metu Lietuvoje dominavusią Sapiegų giminę. Palaikė artimus ryšius su Petru I. Garsėjo kaip didelis muzikos gerbėjas. G. A. Oginskis turėjo savo dvare orkestrą. Pradedant juo, visi kiti Oginskiai globojo muzikus ir muzikantus. Mirė G. A. Oginskis 1709 m. spalio 17 d.

Literatūros istorijoje yra vardų, žinomų kiekvienam, ir yra vardų, žinomų nedaugeliui. Vienas iš jų, regis, yra Alfonsas Gricius, Vytauto Mačernio žemietis ir bendraamžis, trijų poezijos rinkinių autorius. Gricius gimė 1924 m. birželio 1 d. Paežerės kaime, už dviejų kilometrų į pietus nuo Telšių. Taigi visa jo vaikystė ir ankstyva jaunystė prabėgo prie saulėto Masčio ežero, artimoje Telšių miesto kaimynystėje. Greičiausiai Telšiuose A.Gricius baigė keturių skyrių pradžios mokyklą ir 1933 m. rudenį įstojo į Telšių vyskupo M.Valančiaus valdžios gimnazijos pirmąją klasę. Deja, nepavyko rasti konkrečios medžiagos apie gimnazijoje praleistus metus, bet galima numanyti, kad dvi šviesios asmenybės bus jam padariusios nemažą įtaką. Tai lituanistas mokytojas F.Kudirka (1901–1967) ir tikybos mokytojas kapelionas P.Patlaba (1909–1986).

Kunigas, mokytojas, vertėjas. Mokėsi Polocko jėzuitų kolegijoje, įstojo į jėzuitus, 1800-1801 Vitebsko jėzuitų kolegijos vokiečių kalbos mokytojas. 1801 gavo teologijos magistro laipsnį, 1801-1810 jėzuitų kolegijų Mogiliove, Polocke, Oršoje mokytojas. Įšventintas kunigu, Salantuose mokė Gorskio vaikus. 1811 vyskupas Stroinovskis paskyrė Kiemeliškių klebonu. 1811 Vilniaus universitete išlaikęs specialius mokytojo egzaminus, dirbo Vilniaus gimnazijos mokytoju. 1815 profesorius Groddekas pakvietė būti komisijos nariu, ruošiant klasikinius mokyklinius vadovėlius. Tos komisijos pavestas pradėjo rašyti 1822-1825 išspausdintą “Slovnik lacinsko-polski”. 1819 iš Vilniaus universiteto išsiųstas į užsienį, 1821 grįždamas Krokuvoje gavo teologijos daktaro laipsnį, tais pačiais metais-Žemaičių kapitulos narys; Lenkijos vietininko didžiojo kunigaikščio Konstantino iškviestas į Varšuvą, mokyti būsimąjį carą Aleksandrą I, bet paaiškėjus, kad nemoka lenkiškų karinių komandų, grąžintas į Vilnių. 1823 paskiriamas Salantų parapijos klebonu, kur įtaisė medžio rėžyklą, gaminusią paties Čerskio parašytoms knygoms iliustracijas ir šventųjų paveikslus. Gerai pramoko žemaitiškai ir susibičiuliavo su Švėkšnos lietuvių veikėju Jurgiu Plateriu. 1825 Žemaičių vyskupijos atstovas Petrapilio dvasinėje akademijoje. 1831 sukilimo metu buvo apkaltintas mokęs sukilėlius gaminti paraką, buvo suimtas, išvežtas į Vilnių, bet sugebėjo pasiteisinti. Į Salantus negrįžo, ligi mirties gyveno Varniuose.

Kunigas, lietuvių kalbos mylėtojas. Gimė Pandėlyje, Rokiškio apsk. 1857 m. baigė Varnių kunigų seminariją. Čia ypatingai susidraugavo su A. Baranausku ir Kl. Kairiu, su kuriais drauge rūpinosi lietuvių kalba ir svajojo apie lietuvių literatūros aukso gadynę. 1862 m. išleido dar seminarijoje išverstą K. Antoniewicz knygelę “Swentadienis darbas arba skajtimaj szwetosi dienosi del broliu lietuwiu 1862”. Apie trijų dvasininkų draugystę byloja išlikę laiškai. Pats P. Viksva bičiuliams rašė daugiausia lietuviškai, kas anuo metu buvo labai retas dalykas. Spaudos draudimo laikotarpiu P. Viksva platino lietuvišką spaudą, telkė parapijose knygnešius, pinigais rėmė “Tėvynės sargą”, slaptąją šv. Kazimiero draugiją, nukentėjusius už platinimą knygnešius. Šiek tiek rašinėjo “Tėvynės sargui”, “Nedėldienio skaitymui”.

Tai įvairiausiais pasakojimais apipinta asmenybė. Jo motina Olga buvo caro rūmų freilina. Buvo kalbama, kad ji turėjo artimų ryšių su caru ir nuo jo ėmė laukti kūdikio. Todėl spėjama, kad Bogdanas – ne Irenėjaus Oginskio, o paties caro Aleksandro II sūnus. Pasakojama, kad jis į carą net ir panašus buvęs. Pavadinę jį taip pat neįprastai: Bogdanu (Bogom danyj – Dievo duotas). Kai Olga ėmusi laukti savo pirmagimio, buvę pradėta ieškoti jai kilmingo jaunikio. Irenėjus Oginskis carui buvo prasikaltęs, nes dalyvavo 1831 m. sukilime. Sutikdamas vesti Olgą Kalinovską, jis gavęs ne tik turtingą žmoną, bet ir caro užtarimą. Olgos kraitis buvo 7 dvarai Rusijoje ir apie du milijonai aukso rublių. Kitas Olgos sūnus buvo Mykolas, gimęs 1849 m. ir tapęs Plungės valdytoju.

Kiek vėliau profesorius J. Skvireckas M. Vaitkų pasikvietė į Kauną redaguoti„Bažnytinės apžvalgos”. Atūžus Pirmajam pasauliniam karui, jis apsigyveno Smolenske, rūpinosi pabėgėlių dvasios reikalais. Jo gyvenimas buvo kupinas meilės, užuojautos, pagalbos artimui. Pasibaigus karui, M. Vaitkus sugrįžo į Kauną ir apsigyveno Rotušės aikštės kamputyje, pradėjo dirbti Šv. Kazimiero draugijos knygų leidyklos centre. Per jo – redaktoriaus rankas praėjo daugiau kaip 3000 knygų rankraščių. Kartu jis redagavo mėnesinį laikraštį „Ganytojas” ir pasauliečiams skirtą mėnesinį laikraštį „Žvaigždė”. Daugelį metų M. Vaitkus dėstytojavo Kauno meno mokykloje – dėstė tikybą. Dar ilgiau dirbo Kauno kunigų seminarijoje – dėstė visuotinę literatūrą, lietuvių, vokiečių, rūsų kalbas, skaitė estetikos kursą. 1938 metais buvo pakeltas Kauno metropolijos kapitulos garbės kanauninku. Bolševikų ir vokiečių okupacijos metais ėjo Kauno kunigų seminarijos profesoriaus pareigas.

Kunigas, mokytojas, prozininkas. Mokėsi Varnių kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje, kurią baigė teologijos magistro laipsniu. Vyskupo M.Valančiaus sekretorius, 1860-63 Varnių kunigų seminarijos rektorius. Pasižymėjo kaip geras pedagogas ir rūpestingas klierikų tėvas (šelpė Petrapilio dvasinėje akademijoje studijavusius A. Baranauską ir Kl. Kairį). Buvo griežtai nusistatęs prieš rusų administraciją. Nors 1863 sukilimui nepritarė, nedalyvavo, buvo neteisingai apkaltintas slėpęs seminarijoje sužeistus sukilėlius ir palaikęs santykius su sukilimo vadovybe. Rusams reikalaujant, atsisakė rektoriaus pareigų. Vyskupo M.Valančiaus buvo paskirtas Varnių katedros vikaru, bet buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą.

Kunigas, 1863 sukilimo dalyvis. Mokėsi Panevėžio bajorų mokykloje, Varnių kunigų seminarijoje. Baigė 1861 ir dirbo vikaru Čekiškėje. Manoma, kad dalyvavo kautynėse ties Čekiške ir žuvo, arba svetima pavarde pabėgo į užsienį. Savaitę prieš kautynes pasakė pamokslą – “Pamokslas kunega Witarta kamndoriaus Czekiszkio bacznices”.