Kunigas, poetas. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje, Varnių kunigų seminarijoje. 11 metų išbuvo vikaru, kilnojamas iš parapijos į parapiją, 1876 paskiriamas Laižuvos klebonu. Jo pastangomis ir iš dalies jo lėšomis buvo pastatyta nauja mūrinė bažnyčia. Žmonių buvo mėgiamas dėl atviro būdo, bendravimo su paprastais žmonėmis ir dėl dainavimo, pritariant armonikai.

Vienas lietuvių egocentrinės ir meilės lyrikos pradininkų, praplėtęs jos diapazoną nuo tiesioginio jausmo išsakymo, džiugių išgyvenimų (“Linksminkimos, linksminkimos”) iki romansinio graudumo ir rezignacijos (“Ilgu ilgu man ant svieto”, “Jau žvaigždė vilties žibėt nustojo”). Kūrė dainas, remdamasis liaudies dainų siužetais, stilistinėmis raiškos priemonėmis, pritaikydamas jų melodijas. Parašė pasakėčią “Vilkas ir ožys”, kurios turinys nukreiptas prieš rusų carinę politiką.

Views All Time
Views All Time
2989
Views Today
Views Today
1
0 0