Raudžių medžioklės ypatumai

Apie raudes žvejų žurnaluose niekada nebūtų prirašyta tiek straipsnių, jei ne šios žuvies grobuoniški polinkiai. Raudžių žūklė spiningu yra kur kas paslaptingesnė nei raudžių žūklė plūdine meškere. Bet raudes žvejojančių plūdinėmis meškerėmis yra kur kas daugiau, nei jas žvejojančių spiningais. Manau, priežastis labai paprasta: į valtį atsisėdęs spiningautojas ežero platybėse ieško tradicinių spiningui žuvų — lydekų ir ešerių, nes tai įprasta ir kasdienė žūklė. Be to, lydekas bei ešerius žvejoti paprasčiau, o ir kulinarinės jų savybės šimtus kartų geresnės nei raudės.

Nesakau, kad lydeką ar ešerį ežere lengviau pagauti, sakau, kad paprasčiau žvejoti. Tas, kuris sėda į valtį ir plaukia gaudyti raudžių, turi būti šiek tiek pamišęs dėl superlengvos klasės spiningų ir mažų masalų. Jei spiningautojas atėjęs prie upės žvalgosi, kaip čia pagavus šapalą, tai atvykęs prie ežero gali nusisukti nuo lydekų bei ešerių ir pradėti „medžioti“ raudes.

Medžioklės plotų paieška

Raudžių žūklė yra tikra medžioklė: reikia susirasti medžioklės plotus, t. y. ežerą, kuriame yra daug raudžių, po to juose surasti džiungles (ežero vietas), kuriose būtų daugiausia raudžių, tada atrasti būdą, kaip tyliai prie tos vietos prisėlinti ir sugalvoti, ką joms pasiūlyti skanaus bei viliojančio, ir kaip tai padaryti.

Ežerą rasti nesunku. Raudžių yra daugelyje ežerų. Tik ne visuose yra tiek, kad vertėtų jas gaudyti spiningu. Kai kuriuose ežeruose dominuoja mažos raudės — čia jų taip pat neverta žvejoti dirbtiniais masalais. Specialiai ežero neieškau, su draugais apie tai nešneku, prie ežero sutiktų vietinių tokių klausimų kaip „Ar čia yra raudžių?“ neuždavinėju. Paprasčiausiai kartais mėgstu ežere pažvejoti sportiniu stiliumi su ilga 8 m plūdine meškere be ritės. Taip žvejodamas palei nendres išsiaiškinu, kokia yra raudžių populiacija. Jei ji gan didelė, jei joje yra vidutinio dydžio raudžių, tai prie meldų gaudydamas plūdine meškere su ant kabliuko užkabinta musės lerva raudžių pagaunu tiek pat kiek ir kitų žuvų (plakių, kuojų, delninių karšiokų, aukšlių) kartu sudėjus. Jei po tokio sportinio gaudymo išsiaiškinu, kad raudžių ežere yra nemažai, kitą dieną ilgos plūdinės meškerės mano rankose nebėra — visą dėmesį sutelkiu į raudžių žūklę spiningu, ir šis procesas mane taip įtraukia, kad net prarandu laiko pojūtį.

Žūklės vietų bruožai

Geriausios raudžių žūklės vietos spiningautojui — retesnis nendrynas, kuriame galima pratraukti masalą, seklios įlankėlės, į kurias raudės suplaukia būriais ir maitinasi bei šildosi saulėje, ir tankesnio nendryno pakraštys bei netoli kranto ar salų esantys ežero plotai su vešliu povandeniniu kilimu. Plūdininkas gali rasti ir daugiau gerų vietų, nes jam tereikia užmesti masalą, o man, spiningautojui, ne tik užmesti, bet ir masalą traukti.

Visos šios vietos turi du bendrus bruožus: gylis nedidelis, o žolių aplink tiek, kad masalu galima pataikyti ir į žoles, ir į vandenį, o traukiant masalą didelė tikimybė, kad jis užsikabins už kokios žolės. Tokia yra raudes gaudančio spiningautojo realybė — gaudyti tenka labai sekliose ežero vietose, o masalą reikia mesti arba į pačias žoles, arba prie pat jų. Prie pat reiškia, kad masalas turi kristi prie pat žolių, o ne 30 cm nuo jų. Tai nėra lengva užduotis — raudžių žūklėje naudojami labai lengvi masalai, be to, žvejojant dažnai pučia vėjas, kuris yra ne pagalbininkas, o kenkėjas, nes bet koks netikėtas vėjo gūsis gerokai pakoreguoja masalo skridimo trajektoriją.

Ieškant raudžių nebūtina plaukti prie krantų, lįsti į nendrynus, kuriuose žvejoti nėra šansų. Aišku, plaukiant valtimi ežeru, nendrių džiunglėse girdint garsius pliaukštelėjimus ir žinant, kad tai — didelių raudžių darbas, gali apimti neviltis: „Štai kur jos, velniūkštės, tūno! Ten, kur nė vienas meškeriotojas jokio masalo neužmes!“, tačiau nereikia nusiminti: viskas ne taip blogai, kaip atrodo iš pradžių.

Pastaba!

Ežeruose, kuriuose raudžių populiacija didelė (tokių ežerų tiek Ignalinos, tiek Molėtų kraštuose gana daug), raudes galima aptikti ir toliau nuo žolių, atvirame vandenyje. Tačiau tai bus mažos žuvys. Didelės raudės toli nuo žolių neplaukia, nes žolynai yra raudžių namai, kurie jas maitina ir saugo nuo priešų.

Spiningautojo problemos

Nors vasarą raudės praleidžia labiausiai žolėmis apaugusiose ežero vietose, tačiau tos vietos nėra beviltiškos žvejoti spiningu. Sakykime, netoli kranto yra nedidelis vandens plotas, kokia įlanką ar pan., kurios dugnas apaugęs vandens žolėmis. Gylis 0,5 m, kartais daugiau — 1–1,5 m. Kai kurios žolės auga nuo dugno iki paviršiaus, ir jas matome. Ar tokioje vietoje galima pagauti raudę? Taip. Raudžių žūklės vieta nebūtinai turi būti tiesiogiai susijusi su tankiomis nendrių juostomis. Tokiose povandeninėse lankose raudės taip pat ganosi. Čia žvejoti nėra problematiška: užmesti ir traukti masalą taip, kad jis neužsikabintų už žolių, nesunku. Sunkiausia priplaukti valtimi taip tyliai, kad raudės neišsilakstytų ir nepasislėptų netoliese esančiuose nendrynuose. Dar sudėtingesnė užduotis — išlaikyti tylą ilgesnį laiką. Dėl šios priežasties raudes mieliau gaudyčiau braidydamas, nes tokį spiningautoją raudės prisileidžia kur kas arčiau, jis kur kas mažiau baido žuvis nei sėdintis valtyje, deja, ežero dugno pobūdis ir gylis prie kranto retai leidžia tai daryti. Dažnai ežerai, kuriuose gyvena raudės, būna labai dumblėti, tad didžiausias braidančio spiningautojo rūpestis būna kaip iš dumblo ištraukti koją. Gylis tose vietose, iš kur masalą būtų galima užmesti išilgai nendrių linijos, taip pat neretai būna toks, kad braidymo kelnes jau semia, bet dar trūksta pusantro žingsnio, kad galima būtų atlikti tikslų metimą.

Povandeninės lankos — ideali vieta spiningauti, tačiau rasti produktyvią lanką nėra paprasta. Atplauki prie vienos, metimas kitas ir jau sėdi 300–400 g raudė ant kabliuko. Atplauki prie kitos, beveik tokios pačios povandeninės lankos, bet per valandą nepagauni nė vienos raudės. Tai turbūt lemia ir dugno pobūdis, ir tai, kiek povandeninėje lankoje yra maisto, kaip arti esti tankesnės nendrių juostos, į kurias raudės gali įlįsti.

Kita gera žūklės vieta — seklios ežero įlankos, apaugusios lūgnėmis ir vandens lelijomis. Tokia įlanka gera plūdininkams. Spiningautojui čia nelabai yra kas veikti, nebent įlanka nėra labai apžėlusi vandens žolėmis ir galima masalą užmesti bei jį traukti.

Yra ežeruose plotai, kuriuose iš vandens išlindusios nendrės, tik ne nendrių miškas, o retas nendrynas. Tokioje vietoje žvejoti galima, tačiau rizikinga: nors nendrės retos, tačiau kiekviena sukriukė būtinai nori pabendrauti su nendrės lapu ar stiebu. Pernelyg dažnas sukriukių ir nendrių bendravimas su vandens žolėmis išveda iš kantrybės ir verčia ieškoti kitų, geresnių žūklės vietų. Ežere esančiuose retuose nendrynuose dažnai negaudau, nebent pasitaiko koks pakeliui, plaukiant iš vienos įlankos į kitą. Ne kiekvienas retai vandenyje augančių nendrių plotas gali dovanoti raudžių. Jei tokioje vietoje bus gan gilu, tai raudžių gali ir nebūti. O jei gylis bus nedidesnis nei 0,5 m, tai raudę aptikti tikimybė didesnė.

Orų įtaka

Ieškoti raudžių nesunku, nes šių žuvų buvimo vietos labai aiškios: išplaukėme su valtimi, patikrinome, kas darosi palei nendrių liniją, nuplaukėme iki įlankos, patikrinome, radome povandeninę, negiliai esančią lanką, patikrinome ir ją, pamatėme salą, apiplaukėme ir išsiaiškinome, kiek raudžių gyvena salą juosiančiuos nendrynuose. Viskas būtų labai aišku, jei nesikeistų oras. Tačiau oras keičiasi dažnai, o su juo — ir raudžių elgsena. Sakykim, diena šilta, ežero paviršius ramus, į krantą ritasi nedidelės bangelės. Tada raudžių galime ieškoti prie pat nendrių linijos. O jei diena šilta, bet vėjuota ir ežeras stipriau banguoja? Tada raudės sulenda į nendrynus, jei tik ten ne pernelyg seklu, ir tūno. Kaip jas iš ten ištraukti — niekas nežino. Vienas plūdininkas patarė prie nendrynų užmesti jauko ir žvejoti spiningu: jaukas raudes išvilios iš nendrių, o tada jos griebs blizgutę. Patarimas logiškas, tačiau man spiningo ir jauko derinys tas pats kas kabrioletu vežioti runkelius.

Jei staiga atšąla, raudžių prie nendrių linijos taip pat gali nerasti. Esant šaltesniam orui šios žuvys nuo nendrių kažkodėl pasitraukia toliau į atviresnius vandenis ir maisto ieško didesniame, 2–3 m gylyje, dažnai net prie pat dugno. Tokiais atvejai raudžių paieškos nėra lengvos.

Šiltais vakarais raudžių būriai taip pat gali patraukti į atviresnius vandenis, tačiau plaukios netoli vandens paviršiaus ir gaudys įvairius ant vandens nutūpusius vabzdžius. Didesnės raudės, aišku, prarys ir vieną kitą pakeliui pasitaikiusį mailiuką. Tokį raudžių būrį paprastai sudaro nevienodo dydžio žuvys: jame gali būti 2–3 didesnės raudės, keletas ar keliolika vidutinio dydžio ir dvigubai tiek mažesnių žuvelių.

Beje, rugpjūtį ir rugsėjį, atlėgus karščiams ir atšalus vandeniui, raudės telkiasi į didesnius būrius. Tokiu laiku jos jau nėra „įsikibusios“ vandens žolių, dažniau apsilanko atviresnėse vandens telkinio vietose.

Pastaba!

Jei vandens telkinys nedidelis (pvz., apžėlęs miško ežeriukas ar karjeras), raudės jame pasiskirsto beveik tolygiai. Tokiame vandens telkinyje raudžių gali būti labai daug, tačiau dominuoti tik vidutinio dydžio arba mažos. Paprastai mažų vandens telkinių mitybinė bazė yra per skurdi raudėms greičiau augti.

Didesniame telkinyje tolygaus pasiskirstymo nėra, todėl reikia ieškoti vietų, kur telkiasi didesni raudžių būriai.

Kolegos nuomonė

Vienas kolega prieš dvejus metus apie raudžių žūklę žurnale „Žvejys ir žuvis“ rašė: „Nors dažniausiai teigiama, kad raudes žvejojant spiningu geriausias masalas yra mažos sukriukės, tačiau, mano manymu, už sukriukes kur kas geresni masalai yra patys mažiausi tvisteriukai. Anksčiau raudes dažniau gaudžiau sukriukėmis, po to — guminukais, nes juos raudės griebia dažniau. Nulinio numerio sukriukių neatsisakau ir dabar, tačiau jas kabinu rečiau nei guminukus. Manau, kad guminukais raudės labiau domisi dėl to, kad šie masalai yra tikslesnės mažų žuvelių imitacijos, be to, tvisteriukas nebūtinai turi būti žuvelės imitacija — jei jis yra tamsios spalvos, puikiai imituoja kokią nedidelę kirmėlę.

Nors tvisterių atspalvių turiu daugiau nei reikia, galiu išvardyti pagrindines spalvas, kurios dažniausiai būna naudingos: žvejojant vandens paviršiuje efektyviausi yra raudonos ir geltonos spalvų guminukai; jei žvejoju arčiau dugno, renkuosi žalsvos ir mašininės alyvos spalvas.

Perku tik pačius mažiausius tvisterius, t. y. tuos, kurie nėra ilgesni nei 2 cm.

Tokiems tvisteriams tinka patys mažiausi 0,5 g galvakabliai. Užmesti tokį lengvą masalą sudėtinga, tačiau lengvas galvakablis leidžia masalą lėtai traukti netoli vandens paviršiaus. Aišku, naudoju ir sunkesnius, kartais — 1–2 g galvakablius. Niekada nenaudoju nei suktukų, nei segtukų — valą rišu prie galvakablio auselės.

Traukiant masalą negalima skubėti. Kuo lėčiau, tuo geriau. Kai gylis didesnis nei 1–1,5 m, po užmetimo masalo galima ir netraukti — tegul lėtai leidžiasi ant dugno. Kartais masalą tenka traukti netoli dugno, tiksliau, virš žolių kilimo. Tokiais atvejais taip pat geriau traukti lėtai.“

Viskas, ką parašė kolega, yra teisinga, ir tą jis įrodo savo laimikiais. Tačiau, nepaisant jo rezultatų, raudes žvejoju nedidelėmis sukriukėmis, kartais mažiausiais vobleriais, bet ne guminukais.

Masalo rūšies reikšmė

Taigi vienas rašo, kad mažiukas tvisteris — geriausias masalas raudėms gaudyti spiningu, kitas su tuo beveik sutinka, tačiau žvejoja sukriukėmis. Kaip čia yra? Viskas labai paprasta: mano manymu, esminis dalykas raudžių žūklėje yra ne masalas, o tai, kaip žvejys priplauks prie vietos ir kaip pateiks masalą. Jei pavyks priplaukti tyliai ir masalą tiksliai užmesti į tuos taškus, kuriuos esame numatę, jei pavyks masalą pratraukti taip, kad jis neužkibtų už žolių, didelė raudė, jei ji bus netoliese, tą masalą pagriebs. Ir visai nesvarbu, ar tai bus guminukas, ar sukriukė, ar mažiausias vobleriukas. Raudė nėra išranki ir labai protinga, tą rodo jos agresyvus kibimas. Mano manymu, jei masalas bus tinkamo dydžio ir plauks tinkamoje vietoje, t. y. ten, kur tūno raudės, jis bus užpultas. Išskyrus, aišku, tuos atvejus, kai žuvys bus apatiškos maistui.

Psichologinis komfortas

Voblerį kaip masalą, tinkantį žvejojant raudes, atmeta daugelis spiningautojų. Tačiau ne dėl to, kad vobleris būtų nesėkmingas, o todėl, kad 2–2,5 cm ilgio voblerį užmesti tiek, kiek užmetama nedidelė sukriukė, beveik neįmanoma. Kai žvejojame upėje, tokius mažiukus voblerius tinkamai pateikti mums padeda srovė. Deja, stovinčiame vandenyje vienintelis padėjėjas gali būti tik į nugarą pučiantis vėjas. Taigi vobleris atkrenta tik dėl savo aerodinaminių savybių, o ne dėl to, kad nesugeba suvilioti žuvies. Guminukų aš nenaudoju dėl kitos priežasties — žvejodamas visada noriu turėti kontaktą su masalu. Tačiau vandens paviršiuje ar keliasdešimties centimetrų gylyje traukdamas guminuką, užkabintą ant 0,5 g galvakablio, jokio kontakto su anuo galu, kuriame yra kablys, neturiu. Nedidelė sukriukė priešinasi. Nors tik šiek tiek, tačiau to pasipriešinimo užtenka, kad jaustum masalą. Ką tas kontaktas duoda? Nieko. Psichologinį komfortą, ir tiek. Kad to komforto būtų daugiau, renkuosi sukriukes su įvairiais taškiukais ant lapelių, brūkšneliais ir būtinai su kabliuko papuošimu. Jei jau gaudau raudes, tai ir sukriukės joms turi būti išskirtinės, ne ką prastesnės nei tos, kurios skirtos šapalams ar meknėms.

Mano masalai

Galėčiau ilgai postringauti apie sukriukių spalvas, apie tai, kad raudės geriau ima masalą tada, kai kabliukas yra papuoštas musele, tačiau taip teigdamas būčiau subjektyvus. Man patinka sukriukės su musele ar kitokiu papuošimu ant kabliuko, patinka taškuoti sukriukių lapeliai, todėl jomis labiau tikiu ir kitokių mažų sukriukių raudžių žūklei neperku. Tačiau negaliu pasakyti, kaip būtų, jei žvejočiau paprastomis mažomis sidabrinėmis sukriukėmis, neturinčiomis jokių papuošimų. Manau, kad rezultatai nesikeistų. Žinau žvejų, kurie teigia, kad upėtakiai kur kas geriau kimba žvejojant sukriukėmis nei vobleriais. Kai pradeda aiškintis, iš kur atsirado tokia išvada, paaiškėja, kad jie sukriukėmis tik ir žvejoja. Jei ir užkabina voblerį, tai tik tam, kad porą kartų užmetę galėtų pasakyti: upėtakiai vėl nenori griebti voblerių. Jei vienais masalais žvejosi 90 proc. laiko, o kitais — 10 proc., tai pirmaisiais žuvies pagausi kur kas daugiau net tada, jei antrieji būtų efektyvesni. Taigi apie masalų savybes ir tinkamumą žvejojant raudes galiu pasakyti tik tiek: žvejoju štai tokiomis sukriukėmis, ir man raudės kimba. Jei žvejočiau kitokiomis, greičiausiai kibtų ne ką blogiau. Kolega žvejoja guminukais, ir jam kimba ne geriau ir ne blogiau (didelio skirtumo nėra). Jei mažiausius voblerius sugebėčiau užmesti taip kaip sukriukes, jei jie neturėtų savybės nutūpti ant nendrių kaip vabalai, raudžių pagaučiau tiek pat kiek su sukriukėmis.

Jei kalbėti apie sukriukė dydį, tai turiu pasakyti, kad nesu minimalistas. 00 dydžio sukriukė kaip masalas man neegzistuoja. Dėl to paties psichologinio diskomforto. Raudžių žūklei naudoju 0 – 2 numerio sukriukės. 2 numeris gal kiek per didelis, tačiau ir tokia sukriuke esu pagavęs raudžių.

Įrankiai

Apie žūklės įrankius (spiningą, ritę, valą) šiame straipsnyje nekalbėsiu. Spiningautojai nėra kvaili, patys moka išsirinkti spiningą ir valą, kuris tiktų mažiems masalams toli ir taikliai mėtyti. Renkantis valą šiuo atveju neišvengsime prieštaravimo: plonesnis valas užtikrins tolimesnius metimus, tačiau padidins praradimų skaičių, kai masalai užkibs už žolių. Aišku, ežere už žolės užkibusį masalą galima lengvai išvaduoti — tereikia pakelti inkarą, priplaukti ir masalą atkabinti. Tačiau po to drąsiai galima plaukti kitur, nes po tokios operacijos raudžių toje žūklės vietoje nebebus.