Haiku

Abu prilipom prie švelnumo pabaigos, niekad nebandytos.

Karštai ištartas stiklas sutirpsta staiga ir snaigėm atgimsta.

Kažkas varstė vidų tartum sapnas merginą, išdavusią meilę.

Skrydžio paklausti, kas ta baimė aukštyje laižantis su laiku.

Jau pavasaris surado vietas, kur smeigt linksmas žibutes.

Abipus tilto virpėjo ilgos žolės, perskaitę baimę.

Sienomis viltis kopia sunkiai link skliautų, ištartų švelniai.

Tolyn sėlina pamirštos jūros mintis veidrodžiu.

Nukrito lapai, sustiprėjo vėjai, bet pasaulis neįsirėžė.

Tas laikas kulka gali skraidyti žydras ir naktimis.

Diena be tilto virš upokšnio būtų geidžiama.