Haiku

Klajoja srautai vėtrų plaukais mylimais. Kada tai baigsis?

Maloningi sparnai. Visata nelaiminga nuolatos groja.

Tingaus titnago kibirkštys šviečia šiąnakt, o visi miega.

Esi blakstiena, vaivorykštėm dažyta ir Džokondos džiova.

Plūsteli giesmė. Į veidrodį įklimpstam, glostom tuštumą.

Niekad nebuvom tylūs prisiminimai, kol esam nedori.

Seniausia žievė apako. Galvojame – ne be reikalo.

Laiptai –į kalną. Liūtys kampus nutirpdė, bet nekriskim žemyn.

Sniegas sudegė. Liežuviai apvaliausi visai nusiplakė.

Didingas žaibas paskui varnų pokalbį skrieja išdegintas.

Ertmė –beribė, veidas ir net mąstymas – veidrodinis.