Haiku

Rugienų laikais plaukdavai išdidžiausia, bet neužbaigta.

Tas arklys –ugnis kaktoje žvaigždės žėri, balčiausias blogis.

Nakties paslaptim mąstyk nematydamas nieko, tik save.

Vanduo vilkiukas. Glostyk amžių ir slėniais mirtis užverski.

Nuskrenda žiežirbos, spokso saulėgrąžų ratai, net vanduo sukasi.

Leidžiamės dangum, žemės žvaigždėmis kasnakt saulėgrąžą priaugę.

Ūko tilčiukas siūbuoja atviriausio džiaugsmo nuopuolius.

Puošnioji gulbė juoku aptaško kregždės nendrinį skrydį.

Bangos atveria žvaigždynų tylos duris šiurpiai girgždančias.

Tyla įplaukus į ežero vidurį aidi kaip dangus.

Karščiausios mirtys ištirpdo netgi linksmas pabaigas.

Stogai užuodžia, kaip pėdina žvaigždynai. Pro pirštus matau.