Haiku

Pribyrės šakų į subadytą skliautą spygliukų raštu.

Atvertas šaltis, po kosmoso šakele – būsimas dūris.

Kol migloj pienas, savo sapno negerkim ir tapsim šalčiu.

Pumpuro gedi dar neužgijęs trūkis stikliniu kvapu.

Pasiklys akis manojo plauko ženkle, mes jau banguojam.

Virš mano auros žilos galvos rėmelis nutupdė mintį.

Aštriausiu kampu apvalią mintį griaunu, kol esu griausmas.

Negaliu išgirst nė vienos briaunos balso, kol aš apvalus.

Akmenys teka į tokį sunkų vardą po girnų kaklu.

Į tuščią žvyną įkritus mano širdis dainuoja bangas.

Dūmai sukrauti į miglotą jazminą. Gal tai aš rūkstu?