Haiku

Švelniausias svoris, pakabintas po širdim, prapučia krūtis.

Sumaišius vilnis, tą rudenį įsiūtą į stygas bučiuok.

Neverta vėtra, nieko neverta meilė vagia net vagis.

Vėtra –žibintai, raistas –Mėnulio grybai, pasaulio šviesos.

Užlieta mišku jūra karčiai maudosi savo sultyse.

Jau miegas merdi. Niekam nevertas sapnas miškus pribaigia.

Kraujo parkuose, ypač po suoliukais, slapstosi sutemos.

Knyga kaip šuva neloja ir netrypia savų sūkurių.

Rudens žolelės sušluos obuolius tavy ir vėl sužydės.

Visatos pulsas. nebebus karštas aukštyj. Krisim štai tenai.