Haiku

Kol kryptis gaišta, gal sulenksiu spindulį lemtingu pirštu.

Apsiaustas kuoras ne kiekvieno šiaudelio lenktu trapumu.

Balandžio plunksnoj aš taikos nesuradęs guliu po kardu.

Surašiau gruodį į savo akies snaigę sulaukęs tamsos.

Taupiausiu žybsniu žingsnio trapumą lydau, kol aš pats smiltis.

Ajerų tylą įkvėpusios ašaros į dugną svyra.

Delnams sutemus ne švelnumas atveria skęstančią naktį.

Paslėpęs celę neįžiūriu mėnulio pro akies kraštą.

Nė vienas žodis niekad niekur nepabėgs, jei meilei skirtas.

Delnams nesvarbu, kokios triušių uodegos, svarbiausia ausys.

Širdis drebini, nors širdys drebia dangų. O kodėl delnams?..