Haiku

Prisnigo žodžių į mano tylią burną, sukramčiau naktį.

Net ne trapumas suskaldė mano šukę į tris buvimus.

Kol vyzdys juodas, nebudink mano nakties kritimu žvaigždės.

Pasodink plunksną – mano skrydis per silpnas, aš jau be šaknų.

Pasmaugiau vinį savo blakstienų virvėm, prikalu naktis.

Išgertas dugnas iš taurės, pilnos manęs, aš pilnas rūko.

Smaugiasi vilnys apiberdamos naktis juodžiausiom putom.

Kaip paklaust lašo apie prasikalusį sniegenos šieną.

Surišau sniegą įtemptų laidų gijom pats tapęs tamsus.

Išlenksiu tūrį balčiausios minties burės, debesis tuščias.

Šakų sagomis susmaigsčiau žalius taškus dangui prie širdies.