Haiku

Aukštis be kaulų pasaulį va taip laiko kiekvieną naktį.

Žvaigždynų sielas užpilk ašarom plyšus juodiesiems ūkams.

Tyla sugiedos šiugždesius tolimuosius, žvaigždynu aidės.

Koks pratęsimas… Ištisi žvaigždynai renkasi Kalėdų.

Jeigu tik vakar būtum dangų išgėrus nekiltų noro.

Vienas tik nakčia, visi kiti plazdesius vertina tylius.

Atrodo, senas mėlynas aukštis suras šeimos relikviją.

Nuplaukia jūra. Laivai balzamuos žuvis, mūs dangų prakirs.

Po snaigėm guli perkūnų velėnose pakirstas meilės.

Keliams dangumi daug meilės, vilties, baigties. Bet kas gi toliau?

Beveik miegojom, žygis nejautė kojų, kelias stojo piestu.

Tik tušti žodžiai, į ūkus įsivėlėm vargo pasaulis.