Skandalai

Žingsniuodama Vilniaus senamiesčiu, išgirdau skambią frazę: „Seniai Vakaruose „atgyvenę“ stikliniai dangoraižiai – tarsi nauji spuogai ant Vilniaus miesto veido!“ Taip tarpusavyje apie vykdomas statybas dešiniajame Neries krante postringavo inteligentiški garbaus amžiaus ponai. Tačiau „aukšti“ valdininkai, kalbėdami apie tas pačias statybas, švyti: „Tai yra mūsų modernėjančios ir gražėjančios sostinės simboliai!“ Galbūt, iš tikrųjų prieštaraujantys šioms statyboms tėra sentimentalūs atsilikę barbarai, kaišiojantys pagalius į ratus MODERNIOJO VILNIAUS apaštalams? Kas pagaliau atsakingas už visas šias „renovacijas“? Dažnai girdime, jog viskas daroma tautos gerovei, visuomenės labui. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai – tautos simbolis, kuris liks ateities kartoms – mūsų vaikams ir anūkams. Kita vertus, vargu, ar kas atsižvelgė į tautos nuomonę, kai nusprendė statyti nevienareikšmiškai vertinamus „modernumo simbolius“ – stiklinius dangoraižius. Pastarieji iš esmės keičia Vilniaus panoramą: vien pažvelgus į Šv. Rapolo bažnyčią, šiuo metu atsiradusią didingų architektūros „monstrų“ globoje, ne vienam Vilniaus miesto, visos Lietuvos gyventojui turėtų suskausti širdį – šių „aukštaūgių“ pašonėje ji atrodo tokia bejėgė...

Ant Šeškinės kalno sostinėje, dygsta nauji „Akropolio“pastatai, ypač išryškėjantys vakare, kai juos apsupa šviesų jūra. Atrodo, „Akropolis“ jau taikosi susilyginti su sostinės simboliu – Gedimino pilimi – ir savo aukščiu. Architektams neramu: kas leido tokią akivaizdžią savivalę? Lietuvos architektų sąjungos (LAS) pirmininkas Vytautas Dičius, kalbėdamas apie „Akropolio“ plėtrą, kerta be užuolankų: „Statyba yra savavališka“. Pasak pašnekovo, jau tada, kai architektai šį reikalą iškėlė į viešumą, buvo iškirstas netoli statybų esantis miškas, pakeistos Ozo geomorfologinio draustinio ribos. Be to, vietoje iš pradžių numatyto vieno aukšto pastato, nuspręsta statyti 15. Tik griežta Architektų sąjungos pozicija giganto plėtrą kiek pristabdė, todėl pastatas neturėtų būti daugiau nei šešių aukštų.

Tiems, kurie nesuvokia senojo miesto paveldo reikšmės, dabar atsinaujinęs Vilnius savo pasikeitusiu Gedimino prospektu, dangun kylančiais stikliniais pastatais dešiniajame Neries krante ir kitais statinias, kelia susižavėjimą. Giliau žvelgiantiems, tie procesai kelia nerimą ir susirūpinimą. Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas R. Braziulis jau prieš metus viešai pareiškė, kad gamtos ir kultūros vertybes naikinanti statybų banga, nusiritusi per Kauną, netrukus pasieks ir Vilnių. Šios prognozės pasitvirtino su kaupu. Dauguma šviesuolių jau pastebi, kad Vilniaus senamiesčiui padaryta nebeatitaisoma žala, o baisiausia, kad visa tai tęsiasi ir įgauna pagreitį. Pirmiausiai visiems į akis krenta miesto centre iškilęs "Novotel" viešbutis, kuris "surijo" ten buvusią gražią erdvę ir užgožė Vilniaus gatvės pastatus. Odminių gatvėje iškilo penki gyvenamosios - komercinės paskirties pastatai, statybos planuojamos įvairiose senamiesčio vietose, ir jokių išvadų iš to nedaroma. Maža to, Vilniaus miesto savivaldybė nutarė vienu smūgiu pribaigti senąjį miestą, užsakydama senamiesčio detąlųjį planą, kuriuo būtų įteisintas galutinis senamiesčio sunaikinimas.

Gyventojai skundžiasi, kad dar neseniai Viršuliškių ir Šeškinės mikrorajonų gyventojai laisvalaikiu mėgavosi įstabaus grožio mišku ir pieva. Sunku patikėti, kad pačiame Vilniaus centre galėjai patekti į senovės Lietuvą menančią girią, kur šalia išlakių pušų, kur ne kur svyrančių berželių išdidžiai ošia šimtamečiai ąžuolai. Čia pat – ledynmečio sustumtos kalvos, įvairiaspalviais žiedais kvepianti pieva. Vasarą – vėsūs pėsčiųjų takai, žiemą – puikios slidininkų trasos. Laiške rašoma: „Toks grožis neliko nepastebėtas tautos išrinktųjų. Staiga dingo šalia „SOS vaikų kaimas“ driekęsis jaunuolynas, kirtavietėje suburzgė traktoriai, sunkiasvorės mašinos. Tiesa, labai pamažu, atsargiai. Žmonės mat sukilo, o ir skandalingi miesto mero rinkimai vyko. Na, pagaliau aprimo, lengviau atsikvėpė „naujieji lietuviai“. Taip sakant, liaudies balsas į dangų neina. Iškilo dvimetrinė tvora, paslėpusi ne tik neaiškiomis aplinkybėmis įgytą sklypą, bet ir didelę dalį miško. Nebeliko pėsčiųjų takų, net menkiausios galimybės pasivaikščioti.

Geologai D. ir N. Sobolevai bene pirmieji 1911 metais atkreipė dėmesį į Šeškinės gūbrį ir laikė jį esant būtent ozu. V.Okulovičius šį ozą detaliai tyrinėjo ir 1934 metais spaudoje paskelbė savo tyrimų apibendrintus duomenis. Vietiniai gyventojai jau seniai žinojo Šeškinės oze slūgsant žvyro, smėlio. Tačiau didesniais kiekiais žvyras čia pradėtas kasti bene nuo 1952 metų, o šia žalinga Šeškinėje ozui veikla užsiėmė Vilniaus miesto vykdomajam komitetui priklausęs Miesto remonto trestas - tuometinio kolūkio “Naujas kelias” (jo žemėje buvo šis kalvagūbris) šefas. Nuo 1953 metų Šeškinės oze žvyrą ėmė eksploatuoti ir kitose statybinės organizacijos, kelininkai. Intensyvus žvyro kasimas truko maždaug 6 metus, kol 1957 metais, sujudus mokslo ir mokymo įstaigų gamtininkams, Gamtos apsaugos komitetui prie LTSR Ministrų Tarybos kasimas buvo sustabdytas.

Aukščiausiasis Teismas antradienį atmetė buvusių sostinės žemėtvarkininkų Aušros Žliobaitės ir Stanislovo Žvirblio kasacinius skundus. Konstatuota, kad Vilniaus apygardos teismas praėjusių metų gruodžio 29 dienos nuosprendžiu pagrįstai apkaltino A.Žliobaitę ir S.Žvirblį 2000-2001 metais pasipelnius iš neteisėtai skiriamų žemės sklypų. Šį pavasarį nuteistųjų skundus atmetė ir Apeliacinis teismas. Buvusiai sostinės Žemėtvarkos skyriaus darbuotojai A.Žliobaitei už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, dokumentų klastojimą bei kitus nusikaltimus nuosprendžiu paskirta pustrečių metų laisvės atėmimo bausmė, kurios laikas penktadaliu sutrumpintas pritaikius amnestiją. Be to, A.Žliobaitei trejiems metams atimta teisė dirbti valstybės tarnyboje. A.Žliobaitės draugas, buvęs Vilniaus žemėtvarkos skyriaus vadovas S.Žvirblis nuteistas kalėti 3 metus ir 3 mėnesius, tačiau ir jo bausmės laikas penktadaliu sutrumpintas pritaikius amnestiją. S.Žvirblis, atlikęs bausmę, dar 4 metus neturės teisės dirbti valstybės tarnyboje.