|

Kova su vėjais ar sąžine?

Reta visuomenės gyvenimo yda turi tiek įvairiausių raiškos formų ir būdų, kaip korupcija. Išnarplioti šio reiškinio šaknų sistemą yra itin sudėtinga. Pirmiausia todėl, kad tie, kurie galėtų ir privalėtų tai atlikti, nenori. O norintieji, kad ekonominiai santykiai taptų skaidresni, o pati valstybė veiktų bent jau daugumos piliečių labui ir dėl savo ateities, yra bejėgiai. Ko gera, ne atsitiktinai vienas garbus akademikas, neva remdamasis kažkokiu britų žurnalu, kovą su korupcija pavadino galynėjimusi net ne su vėjo malūnais, o su pačiu vėju. Taigi norintieji atrodyti dar didesniais keistuoliais nei žymusis idalgas Don Kichotas, galite pūsti prieš vėją. Akademikas to nedarė. Jis bene dešimtmetį oriai vadovavo valstybės turto privatizavimo komisijai, kuri priimdavo lemtingus sprendimus pačiuose korumpuočiausiuose sandėriuose. Ir stebėtinas dalykas. Niekas šios komisijos, privalėjusios sergėti valstybės moralę, kai ji turtą perduodavo (atiduodavo) privatiems savo arba užsienio šalių piliečiams, net neprisimena. Štai ir Mažeikių naftos „privatizavimo“ aplinkybių tyrimo atveju niekam nerūpėjo privatizavimo komisijos veiksmai. Tačiau būtent ši institucija turėjo gana daug galių, o pats akademikas buvo sukaupęs pakankamą visuomeninį autoritetą, kad pasipriešintų valstybės niekinimui. Keista akademiko ir ano britų žurnalo logika. Kam apskritai kovoti su vėjais?

| | |

K. Prunskienės biografija

1949-1956 m. mokėsi Švenčionių rajono Kaltanėnų septynmetėje mokykloje, nuo 1956 m. – Vilniaus 1-ojoje vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1960 m. Tais pačiais metais ji įstojo į Vilniaus universiteto Pramonės ekonomikos fakultetą, kurį 1965 m. baigė su pagyrimu ir pradėjo savo kaip ekonomistės karjerą. 1971 m. apgynė ekonomikos mokslų kandidatės disertaciją, 1978 m. tapo Vilniaus universiteto docente, 1986 m. – ekonomikos mokslų habilituota daktare. 1982, 1986 m. ir vėliau dirbo mokslinį darbą Vokietijos Federacinėje Respublikoje. 1986-1988 m. dirbo Lietuvos žemės ūkio ekonomikos instituto direktoriaus pavaduotoja. 1988-1989 m. tapo Liaudies ūkio vadovaujančių darbuotojų ir specialistų kvalifikacijos kėlimo instituto rektore, profesore. 1989 m. paskirta Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoja.

| | |

Nesuvaidinta meilė Lietuvai

Susitikime su „Valstiečių laikraščio“ žurnalistais V.Adamkus sakė, kad didžiausias rūpestis dabar – kaip paimti Europos Sąjungos (ES) paramą. Tai, kad Susisiekimo, Aplinkos ministerijos vėluoja pateikti projektus ir kyla rizika Lietuvai netekti šimtų milijonų – didžiulis skandalas. V.Adamkus įsitikinęs, kad jis sugebėtų kontroliuoti pareigūnų darbą ir pareikalauti atsakomybės. Jis atkreipė dėmesį ir į Žemės ūkio ministerijos darbą. Ji atsakinga už tai, kad tik 10 proc. žemdirbių deklaravo pasėlių plotus. Iki birželio 1 d. nesuspėjusieji jų deklaruoti negaus tiesioginių išmokų. „Šalčininkuose kalbėjausi su ūkininkais. Žemės ten blogos, žmonės nusiminę, jie mano, kad negalės pasinaudoti ta parama, kuri išsiderėta iš ES. Žmonės kaltina Vilnių, ministeriją, kad nepadėjo parengti planų, nekonsultavo. Savivaldybė nesugeba jiems padėti. O laiko beveik nebeliko. Reikia visoms institucijoms sukrusti, važiuoti į kaimą ir padėti žmonėms užpildyti deklaracijas“, – kalbėjo V.Adamkus. Jis prisiminė, kaip viename susitikime moteris sakė: „Aš turiu tris vaikus, gaunu 300 Lt. Batų vaikams negaliu nupirkti“. „Ką aš turiu atsakyti šitaip vargstantiems žmonėms? Meluoti kaip R.Paksas aš negaliu. Galiu tik pažadėti pagalbą paimant ES paramą, galiu patikinti, kad dabar visi, norintys dirbti, galės užsidirbti“, – aiškino V.Adamkus.

|

Pateikti korupcijos reiškinio aukštosiose mokyklose tyrimo rezultatai

Lietuvos studentų atstovybių sąjunga (LSAS) pakvietė aukštųjų mokyklų bendruomenių narius į sociologinio tyrimo pristatymą – konferenciją „Korupcijos reiškinys Lietuvos aukštosiose mokyklose“. 2003 metų gruodžio mėnesį Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų tyrimą apie korupciją atliko „Socialinės analizės grupė“. Tyrimas vyko 14 universitetų ir 25 kolegijose. Iš 1000 apklaustų studentų Vilniaus universitetui atstovavo 8,8 proc. respondentų. Korupciją studentai pirmiausia supranta kaip kyšininkavimą, nesąžiningumą bei naudojimąsi tarnybine padėtimi. Net 34 proc. studentų korupciją vadino labai didele problema, 46 proc. – didele. Jų manymu, šį reiškinį lemia nebaudžiamumas, valstybės tarnautojų nesąžiningumas bei savanaudiškumas. Kyšio davimą studentai labiausiai linkę pateisinti, kai tokioje situacijoje atsiduria jie patys ar artimieji, arba kai norima atsidėkoti. Didžiausia korupcija aukštosiose mokyklose studentai laiko faktą, kuomet iš anksto žinomi įstojusiųjų sąrašai arba dėl skolų nepašalinami studentai. 33 proc. tyrime dalyvavusių studentų prisipažino, jog yra tekę duoti kyšį dėstytojui, o 6 proc. jį yra davę aukštųjų mokyklų darbuotojams. Įdomu, kad 2 proc. studentų davė kyšį… studentų atstovybių darbuotojams.

| | |

Kazys Saja Pagiriamasis žodis V. Uspaskichui

Jis – rusas. Ir tai jau pranašumas, nes mes savųjų nemylim. Viktoras – daug didesnės tautos atstovas, jo gimtosios šalies interesai, ambicijos – ė, nepalyginsi – ne tokios kuklutės kaip mūsų. Tai labai plačių užmojų žmogus. Žirinovskis – apgailėtinas plepys lyginant su tokiu praktiku, kaip Viktoras Uspaskich. Kėdainiuose įsitvirtinęs milijonierius pačiam jėgų žydėjime. Jis neišgyveno jokių Lietuvos ,,išvadavimų”. Iš ,,lašinių ir marškinių” 1941 metais… Jo niekas negaudė ir nešaudė. Jis pats iš tų kraštų, kurių snieguotos platybės priglobė dešimtis tūkstančių leituvių. Nei Viktoro, nei jo artimųjų ,,nevadavo” ir vokiečiai, klasinę neapykantą ir ,,brolišką meilę tautoms” pakeitę rasine ir šovinistine. Jam neteko po karo dusti partizanų žeminėse, nelaužė jo kaulų čekistai, neišbuožino ,,trojkos”, neteisė penkiolikai ar dvidešimt penkeriems metams katorgos darbų be teisės grįžti į Tėvynę. Viktoros niekas nevarė į kolchozus, ir niekas jam nesakė,,ja vaševo sobačevo jazyka ne ponimaju”. Jis buvo vienas iš tų neprašytų svečių, atsidanginusių į Lietuvą, čia vis labiau mylimas, vis labiau turtėjantis ir vis dar virkdantis savo ,, garmošką”:

Nenaudėlių draugija ir liberali Vilniaus spauda pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais
|

Nenaudėlių draugija ir liberali Vilniaus spauda pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais

Triukšminga Šubravcų („Nenaudėlių”) draugija veikė Vilniuje nuo 1817 ligi 1822 m. Ta draugija taip pat turėjo švietėjiškų tikslų. Ji stengėsi kelti visuomenės dorovę, satyra pliekti jos ydas. Šubravcai smerkė baudžiavą, išjuokė bajorijos tamsumą, prietaringumą, didžiavimąsi titulais, nuolatinį bylinėjimąsi, propagavo darbą, mokslą, švietimą, rūpinosi krašto ekonominės gerovės kėlimu. Jie pasirašinėjo tokiais iš J.Lasickio mitologinio veikalo paimtais pseudonimais, kaip Sotvaras (J.Sniadeckis), Vaižgantas (I.Chodzka), Litvanis (L.Sobolevskis), Aušlavis (M.Balinskis), Gulbis (I.Šidlovskis), Perkūnas (J. Šimkevičius), Pergrubius (L.Borovskis), Poklius (K.Kontrimas) ir pan. Šubravcai buvo įsipareigoję rinkti mitologinę medžiagą, susijusią su savo pseudonimu. Lietuvių nacionalinę kultūrą ir jos kūrėjus jie vertino neigiamai. Savo idėjas šubravcai skleidė per satyrinio laikraščio „Wiadomosci brukowe” („Gatvės žinios”) satyras. Negailestingą puolimą prieš seimelių politiką pradeda vieno žemaičių bajoro laiškas vienam šio satyrinio laikraščio herojui Šlėktai ant Lyžės, kuriame prašoma stebuklingos lyžės, ant kurios šeimininkas gali visur žaibišku greičiu keliauti ir likti nematomas, pagalba sutvarkyti jo gausius priešrinkiminius reikalus. Atsilyginti žada garantuodamas Šlėktai ant Lyžės pergalę rinkimuose į bet kurį postą.

|

Kam patikėsime praverti Seimo rūmų duris?

Kam patikėsime praverti Seimo rūmų duris
Rudenį — rinkimai į Seimą. Atrodytų, laiko svarstyti ir apsispręsti, už ką balsuoti, turime į valias, tačiau nepajusime, kaip prabėgs keletas mėnesių ir mums į rankas įspraus rinkėjo pažymėjimą. Pastaruoju metu visi taip aktyviai įsijungė į Prezidento apkaltos procesą ir tarsi pamiršo, kad viską lemiančius sprendimus vis dėlto priima Seimas. Nuo to, ką išrinksime į valdžios Olimpą, didžia dalimi priklausys ir mūsų gerovė. Laikas pabusti iš žiemos miego ir pasižvalgyti į, redakcijos duomenimis, svarstančių apie galimybę dalyvauti Seimo rinkimuose veidus. Ar jų akyse nežybsi melo kibirkštėlės? O gal smilkiniuose išvysime supratingumo raukšlę? Pasvarstykite, apie kurį kandidatą norėtumėte paskaityti plačiau mūsų laikraščio puslapiuose. O gal apie ketinančius tapti seimūnais patys turite žinių, kuriomis galėtumėte pasidalyti su „Telšių ŽINIŲ” skaitytojais? Jeigu telšiškiams daugiau ar mažiau pažįstami žmonės ryšis kandidatuoti į Seimą, tegul nesibijo viešo plakimo rykštėmis — doresni ateis Lietuvos valdyti. Telšių vienmandatėje apygardoje Lietuvos socialdemokratų partijos Telšių skyrius savo kandidatu į Seimą ketina iškelti dabartinį rajono merą Vytautą Urbanavičių.

|

Siekiant brandžios demokratijos

Brandi demokratija visuomenėje neatsiejama nuo skaidrios ir valstybės interesus atitinkančios tautos išrinktų atstovų veiklos bei tuos pačius rinkėjus aptarnaujančių valdininkų. Šioje sankirtoje, laikantis teisingumo principų, gimsta pasitikėjimas ir viltis, kad esami sunkumai bus įveikti, o numatyti tikslai pasiekti. Kaip gimdomas nepasitikėjimas šiomis institucijomis jų pačių veiksmais – artimiausias pavyzdys. Komerciniu požiūriu vertingų žemės sklypų dalyba visuomenėje sukėlė nemažą rezonansą pirmiausia tarp piliečių, kurie žemėtvarkos labirintuose jau daugelį metų negali atstatyti nuosavybės teisės į jiems priklausančias valdas. Sausio pabaigoje Seime buvo svarstomas klausimas: ar paskelbti sąrašus parlamentarų ir atsakingų pareigūnų, įsigijusių keletą ar net keliasdešimt žemės sklypų. Tam, kad tauta sužinotų jų pavardes (jie pavadinti nauju dariniu žemgrobiai) balsuojant pritrūko aštuonių parlamentarų balsų. Šio sprendimo nepalaikė ir Prezidentą remiančios Liberaldemokratų partijos atstovai. Tuo tarpu konservatoriai ir liberalcentristai pareikalavo, kad išimties tvarka STT paskelbtų jų frakcijoms priklausančių parlamentarų pavardes. Ar šiuo atveju būtina laukti teisinio įvertinimo, pirmiausia suteikiant prioritetą etikos reikalavimams? Pagal tuo metu veikusias įstatymų nuostatas, vertingus žemės sklypus buvo galima įsigyti nepažeidžiant įstatymų. Pagrindinė sąlyga – tarnybinės galimybės. Iki nuobodumo užsitęsusius teismo procesus dažnai niekiniais paverčia senaties terminai.

|

Valdžia ir korupcija

Korupcija – tai pareigybinių teisių panaudojimas pasipelnymo tikslais, pareigūno ar politinio veikėjo papirkimas. Svarbiausia yra tai, kad tarnybine padėtimi ar politine valdžia galima pasinaudoti pasipelnymo tikslais tik tuomet, kai tokia padėtis yra ir kai toji padėtis leidžia (ar net įpareigoja) nustatyti žaidimo taisykles kitiems, spręsti, teisti, skirstyti. Teisę spręsti, įsakyti, nurodyti, dalinti turi bet kokia valdžia: ir valstybės vadovas, ir pareigūnas. Valstybės valdžios pareigūnų naudojimasis tarnybine padėtimi ir vadinasi korupcija. Korupcija gali atsirasti tik ten, kur yra valdžia: jos mastas priklausys nuo valdžios funkcijų platumo, nuo jai suteiktų (arba pasisavintų) įgaliojimų. Korupcija – valdžios ir jos veiklos produktas. veiksmingiausia priemonė įveikti korupciją iš tiesų yra ne žmonių auklėjimas, ne bausmės, ne dorų pareigūnų paieška ar principinga teisėsaugos institucijų veikla. Veiksmingiausia priemonė yra pačių korupcijos ištakų – galimybės spręsti, dalinti – ribojimas ir panaikinimas.

| | |

A.Zuokas bando laistyti savo svylančius padus

Prieš dienraščio “Respublika” vadovą Vitą Tomkų užsimojęs sostinės meras Artūras Zuokas naudoja išbandytą taktiką ir taip bando nukreipti visuomenės dėmesį nuo jį patį krečiančio skandalo. Tai vakar “Vakarų ekspresui” pareiškė prieš keletą metų to paties liberalcentristų vado A.Zuoko užsipultas ir gerokai aptalžytas Kretingoje išrinktas parlamentaras Egidijus Klumbys. Jo žodžius patvirtina ir tai, kad net porą metų apie tariamą turto prievartavimą tylėjęs Vilniaus vadovas prabilo tuomet, kai ėmė minti Specialiųjų tyrimų tarnybos slenkstį ir duoti parodymus prieš jį patį nukreiptoje byloje. Po “Respublikos” rašinio apie A.Zuoko užmojus į kalėjimą pasodinti V.Tomkų, vakar minėto dienraščio redakcijoje visą dieną netilo telefonai: žmonės skambino ir rėžė visą jiems žinomą tiesą apie sostinės mero darbelius.