Korupcija – tai pareigybinių teisių panaudojimas pasipelnymo tikslais, pareigūno ar politinio veikėjo papirkimas. Svarbiausia yra tai, kad tarnybine padėtimi ar politine valdžia galima pasinaudoti pasipelnymo tikslais tik tuomet, kai tokia padėtis yra ir kai toji padėtis leidžia (ar net įpareigoja) nustatyti žaidimo taisykles kitiems, spręsti, teisti, skirstyti. Teisę spręsti, įsakyti, nurodyti, dalinti turi bet kokia valdžia: ir valstybės vadovas, ir pareigūnas. Valstybės valdžios pareigūnų naudojimasis tarnybine padėtimi ir vadinasi korupcija. Korupcija gali atsirasti tik ten, kur yra valdžia: jos mastas priklausys nuo valdžios funkcijų platumo, nuo jai suteiktų (arba pasisavintų) įgaliojimų. Korupcija – valdžios ir jos veiklos produktas. veiksmingiausia priemonė įveikti korupciją iš tiesų yra ne žmonių auklėjimas, ne bausmės, ne dorų pareigūnų paieška ar principinga teisėsaugos institucijų veikla. Veiksmingiausia priemonė yra pačių korupcijos ištakų – galimybės spręsti, dalinti – ribojimas ir panaikinimas. Kova prieš korupciją ir biurokratizmo mažinimą susiveda į valdžios funkcijų ir galių, ypač ekonomikoje, ribojimą ir mažinimą, šių funkcijų privatizavimą ir perdavimą į privačias rankas.

Šalyse, kuriose korupcija įsišaknijusi, ji stabdo reformą skatinančias jėgas. Stipriausią korupcijos smūgį tenka atlaikyti neturtingiausiems. Dėl korupcijos prasčiau veikia valstybės tarnyba, valstybės ištekliai patenka į svetimas rankas, stabdomas augimas. Kova su korupcija turi būti kompleksiška, pripažįstanti įvairius korupcijos paplitimą sąlygojančius veiksnius. Korupciją sąlyginai galima skirstyti į Valstybės užvaldymą ir Administracinę korupciją. Valstybės užvaldymas – tai viešajame ir privačiame sektoriuose veikiančių asmenų, grupių ar firmų veiksmai, siekiant palenkti įstatymų, taisyklių, nutarimų, valstybės politikos formavimą savo labui, neteisėtu ir neskaidriu būdu suteikiant valstybės tarnautojams privačios naudos. Galima išskirti atskiras valstybės valdžios šakas, kurios gali būti užvaldytos – įstatymų leidybos, vykdomoji, teismų, kontrolės ir priežiūros tarnybos. Valstybės užvaldymo korupcija užtikrina naudą tam tikriems asmenims ar jų grupei teisės reguliavimo sferoje, tuo tarpu administracinė korupcija – tai tyčinis jau esančių įstatymų, taisyklių ir nuostatų iškraipymas juos vykdant valstybės ar ne valstybės veikėjų labui, neteisėtu ir neskaidriu būdu suteikiant privačios naudos valstybės pareigūnams. Paprastai kovojant su korupcija patariama sutelkti dėmesį į administracinę korupciją ir reformuoti viešąjį administravimą bei valstybės finansų valdymą. Tačiau suvokiant, kad korupcijos šaknys yra gilesnės nei valstybės valdymo trūkumai, į antikorupcinį repertuarą įtraukiamos ir platesnio pobūdžio temos – politinės sistemos vidaus organizacija, kertinių valstybės institucijų santykiai, sąsaja tarp valstybės ir pilietinės visuomenės.

Views All Time
Views All Time
3303
Views Today
Views Today
1
0 0