Pirmosios premjerės prisiminimai
Lietuvos AT rinkimams 1990 m. neteko ruoštis kažkaip ypatingai. Tuo metu dirbau vicepremjere ir praktiškai diena iš dienos perėmiau iš jau atsipalaiduojančios ir bejėgiškos senosios Vyriausybės vadovavimo iniciatyvą.
Sąjūdžio vyrai pasirūpino, kad man atitektų labai nelengva Vilniaus (Verkių) apygarda, kur lietuviai tesudarė tik apie 25%, o su manimi konkuravo net 6 vyrai. Susirinkus tik ką išrinktiems deputatams, nustebino tai, kad didžioji jų dalis man buvo niekada nematyta. Paskui supratau, kad tuo pasirūpino tie, kurių svarbiausias rūpestis buvo suburti sau palankius ir paklusnius asmenis, tapusius naujosios balsavimo mašinos sraigteliais ir vadų valios vykdytojais. Kovo 11 d. tapo lemtinga data Lietuvos valstybės istorijoje. Didžiulį džiaugsmą ir susijaudinimą išgyveno visa Lietuva, viso pasaulio lietuviai, mūsų sprendimus stebėjo išorinis pasaulis. Niekas negalėjo būti visiškai tikras, kad pavyks pereiti visus išbandymus, išvengti didelių aukų ar net susinaikinimo, kurį šiandien, deja, matome Čečėnijoje, buvusios Jugoslavijos regionuose. Mes prisiėmėme atsakomybę prieš tautą, prieš pasaulį ir pasiekėme tikslą, nors ir nepavyko išvengti žmonių aukų, nors patyrėme didžiulius materialinius ir dvasinius nuostolius.