Paksgeitas

Lietuvos intelektualai, nagrinėdami dabartinio politinio skandalo priežastis, sako, jog Lietuvoje nėra susiformavusi pilietinė visuomenė. Kas tai rodo ir kodėl per 13 nepriklausomos valstybės metų šioje srityje pavyko pasiekti tiek mažai?
Kol dauguma rinkėjų blaškėsi pasirinkdami tai vieną, tai kitą tradicinę ar smarkiai politinės sistemos nežadėjusią keisti partiją, tol politinis bei visuomenės elitas manė, kad tai demokratinis, daug žalos nedarantis vyksmas. Tačiau po praėjusių Prezidento rinkimų bei Liberalų demokratų ir Darbo partijos iškilimo atsirado naujas teiginys: Lietuvoje nėra pilietinės visuomenės arba ji yra labai silpna.

Vilniaus senamiesčio S.Daukanto aikštę prie Prezidentūros šeštadienį užplūdo žmonės, raginę atsistatydinti į skandalą dėl patarėjų įklimpusį prezidentą Rolandą Paksą. Atsižvelgiant į viešosios tvarkos pažeidimų grėsmę, Prezidentūros prieigose buvo sutelktos didelės policijos pajėgos. Mitinguotojus akylai stebėjo keli šimtai pareigūnų. Įeinantys į aikštę buvo filmuojami ir tikrinami, ar nesineša ginklų, aštrių daiktų, lazdų, akmenų, plytų ir kitų pavojingų daiktų. Aikštės pakraštyje buvo keli raitosios policijos pareigūnai, kurių arkliai prunkštė ir nekantriai trypčiojo. Dešimtys skydais, šalmais, guminėmis lazdomis ir kita specialia ekipuote apsirūpinusių specialiosios paskirties policijos pareigūnų aikštėje skyrė R.Pakso atsistatydinimo reikalaujančius mitinguotuojus ir prezidento šalininkus. Nemažai pareigūnų buvo pasklidę minioje. Daukanto aikštė buvo taip perpildyta, kad mitinguotojus gausiai supę ir saugoję policijos pareigūnai nebegalėjo leisti prisijungti prie mitingo kai kurių pageidavusiųjų jame dalyvauti.

Apie Prezidentą ir jo sukeltą politinę krizė jau tiek prirašyta, tiek prikalbėta… Įvairiausiais rakursais. Štai citata: “Taigi jau pradeda aiškėti, jog ši politinė krizė – ne sąmokslas prieš Prezidentą, kaip jis buvo pareiškęs, o realus sąmokslas prieš Lietuvą” (“Lietuvos ryto” Apžvalgininkas). Tačiau būtent šiuo rakursu, man regis, kalbama ir rašoma nepakankamai. Žinoma, svarbu, apmaudu, gėda, kad mūsų Prezidento moralė, kaip sakoma, “žemai”, kad jis susidėjo su nepraustaburniais (J.Borisovas), su menko išsilavinimo (R.Ačas) žmonėmis. Svarbu, bet ne svarbiausia. Svarbiausia, kad su mūsų prezidentu susijęs realus sąmokslas prieš Lietuvą.

Kai Mikė Pūkuotukas paklausė Asilo Nulėpausio, kas atsitiko su jo uodega, anas nusistebėjo: o kas jai galėjo atsitikti? Jos nebėra, – pranešė Mikė Pūkuotukas. Tu esi tikras? – pasitikslino Nulėpausis. “Matai, – atsakė Pūkuotukas. – Uodega arba būna arba nebūna. Čia apsirikti neįmanoma. O tavosios nėra”. Apsižiūrėjęs Nulėpausis liūdnai atsiduso: “Ko gero, tavo teisybė” “Žinoma, mano, – pasakė Pūkuotukas, – būsi ją kur nors palikęs.” “Kas nors bus ją pasiėmęs, – pasakė Nulėpausis. – Va kokie.” Ir Mikė Pūkuotukas, norėdamas paguosti draugą, iškilmingai pažadėjo surasti jo uodegą. Lietuva dabar kaip tas Nulėpausis irgi sunkiai dūsauja ir liūdnai klausia savęs – “Kodėl?”, retsykiais “Kam?”, o kartais “Nejaugi šitaip?” Nes jaučiasi praradusi. Ne uodegą, ne. Valstybės garbę. Tai, ką iki šiol įkūnijo Prezidento institucija, švietusi nesutepto autoriteto baltumu valstybės kalno viršūnėje. Ir apsirikti čia taip pat neįmanoma. Nes garbė, pasak Pūkuotuko, arba būna arba nebūna.

Sąmokslininkiška retorika yra lyg kamšis, užkemšantis kiaurus politinės kanalizacijos vamzdžius. Dažniausiai tokiu sąmokslo ir šalies gelbėtojo nuo sąmokslininkų įvaizdžiu dabar naudojasi Lietuvos prezidentūros veikėjai, pradedant pačiu Rolandu Paksu. Lyg per nesibaigiančią rinkiminę kampaniją remiamasi paveikia šešėlių teatro priemone: jei prabylama apie įtartinus jo artimiausios aplinkos ryšius- reiškia tie, kurie tuos ryšius atidengia, yra su sveiku protu prasilenkiantys sąmokslininkai prieš Lietuvą ir jos prezidentą. Kas svarbiausia ir kas labiausia apgailėtina, to iš esmės pakanka dideliai daliai mūsų liaudies apkvailinti. Nesvarbu, kad politikos apžvalgininkai argumentuoja, kad net jei ir yra matomi sąmokslo ženklai visoje prezidentūros ryšių aferoje, tai daugiausia jų pripaišyta ant pačios prezidentūros sienų. Žodis “sąmokslas” yra lyg kempinė mokyklinei politikos lentai nuvalyti.

Krizė gilėja. Tai faktas. Pačioje pradžioje skandalą buvo galima vertinti žmogiškų klaidų lygmeniu. Bet iš visų pusių pasipylus naujai informacijai, pradedi galvoti apie sisteminius dalykus, scenarijus ir jų autorius. Iš anksto kurtus scenarijus, iš įvairių pusių. Būdamas aklavietėje, po kurio laiko vis tiek surandi kelią iš jos išeiti, rūkas pradeda sklaidytis. Dabar jau tiek dienų ta Prezidento istorija tęsiasi, ir nematau, kad kas būtų paaiškėję. Jokių tiesių atsakymų iš Prezidento, nieko iki šiol nedavė ir teisinis tyrimas, aiškių atsakymų nėra ir iš parlamentinės komisijos. Nėra akivaizdžiai atskleisti ryšiai tarp Prezidento ir kriminalinio pasaulio. Nėra visai aišku, kaip šitoje istorijoje dalyvauja specialiosios tarnybos. Iš visų pusių – iš Rytų ir Vakarų, Šiaurės ir Pietų. Yra tik interpretacijos. Prezidento išsisukinėjimai ir pašmaikštavimai, apžvalgininkų, žurnalistų vertinimai. Aš įsivaizduoju, kad tokioje situacijoje dabar pradės taškus dėlioti visuomenės nuomonė. Nesulaukiant pagrįstų išvadų, politikų ir vertintojų elgesiui pradės įtaką daryti viešoji nuomonė. Ir tada, manau, gali būti nukrypta nuo pastangų surasti tiesą.