Meilė. Mokslininkams tai – elektros impulsai tarp nervinių ląstelių ir hormonų antplūdis kraujotakoje. Jausmingajai žmonijos daliai – trokštama būsena, kurioje jie norėtų pragyventi visą gyvenimą. Ir beveik visiems meilė, o tiksliau jos laikinumas – tai amžina problema, sėjanti skausmą, liūdesį, pyktį, baimę ir net tėvystės testus. Ką daryti, kad meilė niekada nesibaigtų, kad santuokos būtų laimingos, kad visi Žemės gyventojai jaustųsi viena draugiška šeima? Panašu, kad sprendimas jau netrukus. Jausmų pasaulio biocheminiai tyrimai įvairiuose mokslo institutuose pastaruoju metu tapo madingi, o idealios meilės priežastis jau surasta. Ji vadinama oksitocinu, taip pat – meilės, ištikimybės, pasitikėjimo ir socialiniu hormonu. Sintetinis šio hormono pakaitalas jau nuo seno naudojamas medicinoje, norint reguliuoti gimdymo veiklą bei skatinti pieno gaminimąsi. Oksitocinas, natūraliai išsiskiriantis hipofizės užpakalinėje skiltyje apsikabinant, liečiantis, orgazmo, nėštumo bei gimdymo metu, yra medžiaga, kurią gamina pats organizmas, todėl nėra jokio šalutinio poveikio, skirtingai nei vartojant vaistus. Didesni jo kiekiai sukelia palaimos, euforijos pojūtį, kuris savo ruožtu sąlygoja meilės jausmo gilumą. Tyrimų duomenimis, būtent gimdymo metu susikaupusi didžiulė oksitocino koncentracija motinos organizme nulemia jos besąlygišką meilę ir prieraišumą kūdikiui.

Mokslininkai ištyrė, kad tikroji meilė iš tiesų egzistuoja, rašo TimesOnline. Iki šiol buvo manoma, kad įsimylėjimo jausmai praeina po maždaug 15 mėnesių, o cheminė trauka po dešimties metų apskritai išnyksta. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad egzistuoja tokios poros, kurios po 20 metų bendro gyvenimo patiria panašius jausmus kaip ir naujai įsimylėję asmenys. Smegenų tyrimai atskleidė, kad, pateikus mylimo žmogaus nuotrauką, viena iš dešimt ilgalaikių įsimylėjėlių porų patiria tas pačias chemines reakcijas, kaip ir poros, išgyvenančios šviežios meilės aistras. Tyrimai taip pat parodė, kad brandesnių porų jausmai reiškiasi „brandesniais“ įsimylėjimo požymiais. Mokslininkai dvidešimtmetes poras pavadino „gulbėmis“, kadangi šie paukščiai turi panašią ilgalaikės meilės „programą“. Parodžius partnerio atvaizdą gulbei, ji patiria intensyvią malonumo (dopamino) dozę. Tradiciškai manoma, kad santykių lūžio taškai — 12–15 mėn., trys metai ir septyni metai. „Mūsų atradimai smarkiai prieštarauja tradicinėms pažiūroms apie romantišką meilę, bet mes esame tikri, kad tai tiesa“, — tvirtino tyrimuose dalyvavęs mokslininkas. Ilgalaikę meilę patiriančių porų smegenų tyrimai parodė, jog jų galvose vyksta cheminės reakcijos, panašios į tas, kurias patiria tik metus įsimylėję žmonės.

Seniai pastebėta, kad egzistuoja glaudus ryšys tarp žmogaus kūno skleidžiamo kvapo ir jo seksualinio potraukio. Lytiškai subrendusios moters organisme gaminasi atraktantų – veikliųjų medžiagų, stimuliuojančių vyrų seksualinį instinktą. Biologai seniai pastebėjo, kad daugelis gyvūnų savo porą susiranda pagal kvapą. Kai kurių rūšių drugiai nuskrenda apie šimtą kilometrų, kol randa patelę, su kuria nori poruotis. Kažkas panašaus vyksta ir tarp žmonių. Kai kurie mokslininkai linkę manyti, kad meilė – tai biocheminė reakcija, vykstanti žmonių smegenyse. Jie išsiaiškino, kad žmogaus oda išskiria nedideles dozes ypatingos substancijos, kuri veikia aplinkinių elgesį. Ta substancija vadinama feromonais, kurie skirstomi i dvi grupes: atraktantus – priešingą lytį traukiančias medžiagas, ir repelentus – atstumiančias, keliančias nerimą medžiagas. Taigi mes vieni kitus išsirenkame visiškai neatsitiktinai: tiesiog užuodžiame, su kuo būsime laimingi ir susilauksime sveikų palikuonių. Beje, mokslininkai pastebėjo įdomų dėsningumą: vaikų negali susilaukti dažniausiai tos poros, kurios tuokėsi ne iš meilės, o iš išskaičiavimo ar dėl kitų priežasčių. Vadinasi, jei vyras veda ne “savo kvapo” moterį, pastojimo tikimybė gerokai sumažėja.

Mokslininkai atrado, kad kūnas į fizinį atmetimą reaguoja taip pat, kaip ir į fizinį skausmą – išskirdamas natūralias skausmą malšinančias medžiagas. Kalifornijos universitete Los Andžele atlikti tyrimai parodė, kad miu-opioidinių receptorių genas (OPRM1), dažnai siejamas su fiziniu skausmu, yra susijęs ir su socialiniu skausmu, kurį žmogus jaučia nutrūkus santykiams. Mokslininkai surinko 122 tyrimo dalyvių seilių mėginius, siekdami įvertinti, kokį OPRM1 skausmo geną jie turi, tada patikrino jų jautrumą socialiniam atmetimui. Visų pirma, dalyviai turėjo užpildyti anketą ir atsakyti į klausimus bei pakomentuoti teiginius, pavyzdžiui: „Labai jautriai reaguoju, jei pastebiu, kad pašnekovas galbūt nenori su manimi bendrauti.“ Po to vienam tiriamųjų pogrupių buvo atliktas testas, kuriuo patikrinta, kokį atmetimo lygį jie pajuto, kai buvo pašalinti iš kompiuterinio žaidimo. „Mes išsiaiškinome, kad tiriamieji, turintys retą OPRM1 geno atmainą (ankstesniuose tyrimuose buvo išsiaiškinta, kad jie jautresni fiziniam skausmui) taip pat buvo jautresni ir atmetimui, be to, pašalinimo atveju jų smegenų sričių, susijusių su socialiniu skausmu, aktyvumas taip pat buvo didesnis“, – teigia tyrimo bendraautorė profesorė Noami Eisenberger. Anot jos, tai pirmasis žmogaus genų tyrimas, įrodęs, kad genai, susiję su fiziniu skausmu, taip pat sietini su psichologiškai sudėtingomis situacijomis, pavyzdžiui, nelaiminga meile ar nutrūkusiais santykiais.

Įsimyli ne tik žmonės, vienas kitą myli ir paukščiai, ir bitės, netgi dresuotos blusos. Ir ne kartą esame visi savęs paklausę – kaip ir kodėl mus apima tas jausmas, dažnai vedantis prie kančios arba verčiantis elgtis neracionaliai? Visa tai gali atrodyti esą už logiško aiškinimo ribų, tačiau iš esmės atsakymas į šiuos klausimus yra beveik žinomas… Vienas iš dešimties pasaulio žmonių šiuo momentu yra į kažką beprotiškai įsimylėjęs. Meilė yra labiausiai geografiškai paplitęs jausmas, amerikiečių apklausos duomenimis, tik penki iš 1000 apklautųjų sakėsi niekada nemylėję, o likusieji prisipažino buvę bent kartą gyvenime pasidavę šiam jausmui. Taigi, kas yra ta euforija, vadinama meile? Į šį klausimą yra atsakinėję ne tik psichologai ar poetai, racionalų atsakymą bandė pateikti ir biologai, ir anatomai. Pavyzdžiui, zoologai meilę aiškina, gyvūnų elgesio stebėjimais paremtomis išvadomis apie žmogaus organizmo biochemiją. Biochemikai tiki, kad patrauklumas kitam žmogui yra apsprendžiamas papildomu adrenalino kiekiu mūsų kraujyje – to paties hormono, kurį išskiria glandos streso metu. Stimuliuojamos glandos taip pat išskiria ir kitą hormoną – kortizoną, kuris sukelia organizme euforijos ir padidėjusio seksualinio aktyvumo efektą. Visų pirma, tai kad jūs esate sujaudintas kito žmogaus, išduoda jūsų akys – adrenalinas išplėčia akių lėlytes.