Analizuojant bučinį
Kai apima aistra, bučinys tarsi panardina du žmones į kvapų, skonių, paslapčių ir emocijų keitimosi būseną. Bučiuojamės paslapčia, geidulingai, švelniai, nedrąsiai arba aistringai. Bučiuojamės šviesią dieną ir tamsią naktį. Bučinys būna apeiginis, meilus, oro ir atsisveikinimo, pagaliau pasakiškas arba tik pakštelėjimas, kuris atgaivina princeses. Pirmiausia lūpos atsirado maistui, tik vėliau prisitaikė kalbai, bet bučiuojantis jos patenkina įvairius troškimus. Bučinys sužadina ištisą seką neuroninių pranešimų ir cheminių preparatų. Ilgainiui bučinys tapo gamtos sukurtu pokštu kalbai sustabdyti, kai žodžiai yra nereikalingi. Ne visi pranešimai yra vidiniai. Bučiavimasis yra dviejų žmonių bendras reikalas. Susijungdami du kūnai siunčia vienas kitam galingus pranešimus. Bučinys gali perduoti svarbią informaciją apie partnerio statusą ir ryšių ateitį. Blogas pirmasis bučinys gali staigiai sugriauti poros ateitį. Bučiavimosi paslaptis tyrinėja net mokslininkai. Kai kurie mano, kad bučiniai draugų pasirinkimo evoliucijos procesui yra esminis dalykas. Niujorko universiteto psichologas Gordonas Gallupas „Scientific American“ šių metų vasario numeryje rašo, kad bučiavimasis apima labai sudėtingą pasikeitimą informacija – uoslės, lytėjimo ir prisitaikymo, tai gali paleisti esminius nesąmoningus mechanizmus, įgalinančius žmones daryti tokius sprendimus, kuriems jie genetiškai nesuderinami.