Meilė

Man buvo dvylika. Kišenės pilnos digimonų kortelių, šieno kupeta ant galvos, o galvoje švilpavo vėjai. Tačiau vieną dieną pamačiau šviesius plaukus, kurių nenorėjau tampyti – jie buvo pernelyg gražūs, pernelyg blizgėjo tamsiuose mokyklos koridoriuose. Rašydavau laiškus, kurių nedrįsdavau jai paduoti, bet man pakakdavo ir svajonių. Man buvo penkiolika. Norėdavau laikyti jos ranką, vestis į kiną, juoktis, gulėti ant žolės, kalbant apie ateitį, sapnus, norus. Bet ją iš mokyklos pasiimdavo vyresni vaikėzai, su prasikalusia barzda ir plaukais, sušukuotais ant šono, bei iš tėčio slapta nuvogtais automobiliais. Tada išmečiau laiškus. Man buvo aštuoniolika. Jos šviesūs plaukai tebešvietė vakarėliuose, kuriose ją sutikdavau. Norėdavau su ja nuvažiuoti prie jūros, su tėčio automobiliu, tačiau ji turėdavo vaikinus, kuriems nebereikėdavo skolintis keturių ratų. Kartais ir dviejų. Man yra dvidešimt dveji. Nors nebematau jos, bet mano košmarus visad nugali tie šviesūs plaukai. Nė negalvoju apie rimtus dalykus, tačiau prisiminus ją, staiga suaugu, nebebijau atsakomybės. Visur matydamas šviesius plaukus, giliai viduje tikiuosi, jog tai ji. Bet nė velnio. Tai tik mano vaizduotė.

Ilgai ieškojau šio atsakymo savo gyvenime… Vis atrodydavo va dabar turėtų būti viskas gerai, bet kažko trūkdavo, iš šono pažiūrėjus buvo galima pagalvoti, kad esu tikrai laimingas, gi turiu, viską, tačiau viduje nei velnio taip nesijaučiau. Taip, visi siekiame laimės, tačiau kada būnam laimingiausi? Atsakymas paprastas, tik gaila nuo mažų dienų jo nežinojau, o ar žinai jį tu? Tai kažkas apie ką pasaulis kuria dainas, stato filmus, kovoja konkuruoja, ir diskutuoja tačiau tiek mažai žino apie tai. Visi žmonės, net gyvūnai ir augalai, nori tik vieno - meilės. Bet esame pamiršę ir galvojame, kad jos įmanoma gauti iš aplinkos, iš noro išpildymo.. - nesąmonė ir melas, iš išorės TO NIEKADA negausi! Laimingu nepadarys jokia mergaitė su trumpu sijonėliu, joks užpumpuotas bicepso dydis, joks milijonas, niekada netapsi laimingu, jei tik pats nemylėsi. Svarbu - jei rimtai susikaupęs pastudijuotum savo gyvenimą, tai pamatytum, kad nusiraminai ir laimingiausias buvai tik tada, kai buvai pats įsimylėjęs iki ausų galiukų. Tik tada ją jaučiame, kai patys mylime, aplanko tikroji laimė, dingsta visi rūpesčiai, spalvos tampa ryškesnės ir gyvesnės, jauti tikrąją prasmę gyventi, tada lyg užšalusi gėlė po žiemos miego pražysti gražiausiom spalvom ir tampi toks ryžtingas, drąsus ir įdomus, kad net pats savęs nebesugebi atpažinti. Tampame stiprūs.

Gal… negalima sakyti meilė. Tai verčiau galima pavadinti susižavėjimu, tačiau jei į tai per daug nekreiptumėm dėmesio: meilė mane tikrai verčia keistis! Prieš kelerius metus aš buvau įsimylėjusi į savo klasioką. Naa… Buvau tai pasakiusi vienam savo vyresniam draugui, ir jis suabejojo, ar tai yra meilė - aceit meilė mano amžiuje (~13-14m.) tėra stiprus susižavėjimas. Gal. Kartą aš visa susikūprinusi, apsipylusi ašaromis atėjau į klasės vakarėlį ir keikiau visą pasaulį, o jis atėjo, apkabino mane per pečius ir sakė tikrai kažką gražaus, deja, nepamenu. Po to karto aš nepradėjau skaityti poezijos ar bėgioti rytais, tačiau dėl jo nusidažiau savo plaukus sruogelėmis, nors iki tol buvau sau tvirtai pasižadėjusi jokio makiažo, plaukų ar kitokių dažų. Kitas kartas buvo labai kvailas. Kiekvieną kartą gėdingai nuneriu galvą tai prisimindama. Spėju tai galima pavadinti meile internetu. FUI FUI FUI. Žmonės! Susitikinėkit su žmonėmis iš interneto, o ne įsimylėkit juos, nes tada jums ims drebėti kinkos: “O jei aš jam nepatiksiu? O jei aš apsikvailinsiu??” and so on. Man taip ir nutiko, ir nebuvo itin saldu. Kaip penkiolikmetei man užteko nuotraukų, video keitinėjimosi, kad įsimylėčiau žmogų. Ir štai, jo dėka ėmiau domėtis kinu ir šiaip, kultūra. Iš naujo pažiūrėjau į muziką. iki tol klausiausi pačių banaliausių atlikėjų, o jo dėka mano siela pabudo ir pareikalavo kažko neįprasto, kad ją praturtintų. Vien dėl to aš jam esu be galo dėkinga.

Žmogui vystantis, meilės išgyvenimas ir jos raiška keičiasi. Vienaip ją išgyvena kūdikis, kitaip – vaikas, dar kitaip – jaunuolis ir suaugęs asmuo. Jos pradžią žymi jausminio ryšio užmezgimas; tolimesnę eigą – jo plėtojimas, individualizavimas bei įvairių sentimentų – žmonėms, aplinkai, tautai, dievybei – užsimezgimas. Nors tie sentimentai išsirutuliojęs gali būti stebėtinai skirtingi, vis dėlto juos riša pirminės meilės šaknys, įgytos šeimoje. Mes paklausti ar mylime, iš karto atsakome, kad taip. Mes mylėti galime bet ką, draugą /-ę, knygą, bet manau mus dominanti meilė yra ta kurią jaučiame vaikinui, merginai. Meilę patiria kiekvienas žmogus, tačiau kiekvienas ją išgyvena skirtingai. Ji gali atsirasti kaip simpatija, susižavėjimas ar draugystė, augti kartu su artimo žmogaus supratimu, drovumu, pavydu, švelnumu, galų gale virsti nuostabiu jausmu, ne įmanoma paslaptimi, savotišku stebuklu, įsikūnijančiu ištikimybę, dievinimą, pasiaukojimą ir aistrą. Ji gali išnykti ir vėl sudrįžti. Kartais ji išnyksta tik drauge su žmogumi, o kartais pergyvena žmogų ir amžiams tampa pavyzdžiu kitiems. Žmogaus uždavinys – atrasti meilę ir pamažu ugdyti. Tada ji sukels norą duoti kitiems tai, ką turime, ir atrasti, kas kitų yra gera, mums įdomu ir reikalinga. Meilė padės priimti kitus tokius, kokie jie yra, o ne tokius, kokius mes norime juos matyti.

Sako, kad meilė graži. Kupina gėrio, švelnumo, trapumo, švelnumo ir jausmų… Kad meilė suteikia sparnus, nuskraidina mus į žydrą dangų, leidžia skrajoti ir svajoti… Kad žmogus mylėdamas jaučiasi nuostabiai, kad patiria dar nepatirtų dalykų…Na taip, galbūt, jei ta meilė abipusė ir tvirta kaip plienas… Bet ar jus pagalvojate kaip jaučiasi žmonės mylėdami, tačiau negaudami atsako į savo jausmus? Kai kiekviena diena jam šis jausmas drasko širdį į mažus gabalėlius ir su diena vis labiau ir labiau… Kai pavydi savo mylimo žmogaus kiekvienam, bet nieko negali padaryti, nes tas žmogus nėra Tavo ir Tu į jį neturi jokios teisės… Pavydi visko, net kai jis bendrauja su kitais šiltai ir maloniai, o Tau trūksta jo dėmesio, trūksta švelnumo ir šypsenos… Ne tik skausmas veria širdį, bet ir besąlygiškas ilgesys… Pasiilgsti visko, visų kartu praleistų dienų, naktų, visų pasakytų žodžių… Pasiilgsti net tokio paprasto dalyko kaip mylimo žmogaus balso ir netgi juoko, kurio norėtųsi klausytis valandų valandas… Be mylimo žmogaus, be jo meilės nesinori daryti nieko… Ištysąs dienas lieji tik ašaras, vaikštai su stiklinėmis akimis, jautiesi tarsi ne savam kaily, nes nerandi sau vietos… nes mintys Tave slegia, o skausmas žudo… Eini gatve ir dairaisi tikėdamasis pamatyti žmogų, žmogų kuri myli, kad galėtum prieiti, apkabinti ir niekada nebepaleisti iš savo glėbio… Vis tikiesi ir lauki, kad tas žmogus atsakytų į Tavo jausmus, nors giliai širdį žinai, kad taip neatsitiks, bet Tu toks menkas ir sutriuškintas vis tikiesi.. Na gal, na gal viskas bus gerai, na gal jis bus su Tavimi, gal supras, kad ir jam Tavęs reikia kaip Tau jo… Nes Tu beprotiškai to trokšti visa savo siela visa širdim… Iš visų jėgų stengiesi rodyti jam dėmesį, stengiesi parodyti kaip Tu jį stipriai myli, įrodyti, kad tie jausmai tikri ir nuoširdus…

Gimęs kūdikis neskiria savęs nuo aplinkos, tai, kad jam dainuoja mama - jam atrodo, kad dainuoja visas pasaulis ir jis, o jei jaučia alkį - viskas pasaulis išalkęs. Ir tik vėliau vaikas pradeda save identifikuoti kaip atskirą individą, nes pastebi rankutes, kurios gali kažką paliesti. Kodėl įsimylėję žmonės dažnai sutapatina save su mylimuoju, o blogiausia tai, kad pradeda jausti “nuosavybės”, “savojo turto” jausmą mylimąjam. Mylėdami dažnai pamirštame, kad mylimasis taip pat kaip ir tavo vaikai, broliai ar seserys tau nepriklauso. Tai visiškai laisvos, nepriklausomos asmenybės, kurias pažįstį geriausiai dėl savojo santykio su jų pasauliu. Bet pažinimas nesuteikia teisių ar pretendavimo į nuosavybę. Kam tu priklausai? Ir padarykime pauzę. Nes atsakant į šį klausimą visų pirma reikia žinoti kiek tu ir tavo mylimasis esate kartu. Eurofinės meilės stadijoje, tai apima pirmuosius mėnesius, o gan net ir vienerius metus įsivaizdavimas, kad “du tapo viena” yra taip stirpiai išreikštas, kad net sunku būtų įsiterpti. Ir kas tada? Kam tu priklausai? Jam/jai? Ko gali atsisakyti? Visko? Ką galėtum paaukoti -viską? Neskubėk, nes šis jausmas laikinas. Ne veltui yra sakoma “meilės mėnesis” tai subtili užuomina į tai, kad meilė nėra amžina ir galiausiai prieina sekantį etapą. Šiame etape jau pastebimi nekurie skirtumai, kurie “viena” gražina į dvi individualias asmenybes. Ar buvo iškilę šie klausimai. “Ji nori eiti į filmą, jis ne”, “Jai nepatinka jo draugai, jam nepatinka jos draugių draugija”, “jam nepatinka požiūris, jai nepatinka vertinimas”, “Abu nori kalbėti, nepasidalina kuriam kada”… Tai jau antrasis periodas ir šiame periode atsakyti į klausimą “Kam tu priklausai?” sudėtingiau. Nes vis gi balansuojama tarp noro priklausyti tam “kas tavimi (turi) rūpintis” ir tarp noro neprarasti savo sąvasties, kuri identifikuoja tave kaip žmogų.