Meilė

Eilinis vakaras… Vienuma. Viduje tuštuma.Ilgesys. Begalinė meilė. Meilė, skirta tau. Tik tau… Kiekviena sekundė ne su tavimi mane verčia ilgėtis tavęs… Man norisi, jog visada būtum šalia. Dieną, naktį… Mylėtum, saugotum, apglėbtum ir ištisai kalbėtum su manimi.. Juk tu žinai, kaip man patinka kalbėti… Nors ir apie nieką… Dievinu tą akimirką, kai mūsų žvilgsniai pagauna vienas kitą… Kai šypsaisi man… Branginu tas sekundes per kurias būni apkabinęs mane, nes jaučiu tavo šilumą, norą būti kartu… Atmintyje saugau viską, ką sukūrėmė… Tyliai kartoju tuos du žodžius… Kuriuos pirmą kartą taip buvo sunku ištarti.. MYLIU TAVE. O gulėjimas šalia, tas tylėjimas ir klausymasis kaip plaka tavo širdis, privertė mane jausti, kad tai, ką jaučiu tau, nepakartojama… Aš noriu, kad amžinai būtume kartu… Bet juk amžinybės nėra… Bet noriu, kad būtum su manimi tiek, kiek tik pajėgsi… Žinau, esu užsispyrusi, principinga, šiek tiek valdinga.. Bet turiu be galo didelę širdį… Aš myliu tave, kaip ruduo myli krentančius lapus… Myliu taip, kaip melodija myli žodžius… Šie dalykai vienas be kito negali.. kaip ir aš be tavęs… Einant miegoti man trūksta tavęs, prabudus ryte-trūksta tavęs. Bet žinau, kad turiu tave… Žinau, kad nesi kažkieno kitos… Jaučiu, jog myli… Kad tau rūpiu ir mane brangini. Žinai, prieš einant miegoti, kai guluosi į lovą visada galvoju apie mus, prisimenu pačius gražiausius kadrus iš laiko kartu… Užmiegu.. O sapnuose regiu tave.. Tokį fainutį, linksmą, besišypsantį gražuolį…

Sėdžiu ir smerkiu save…Kodėl? Todėl, kad po visų tavo išdavysčių aš nejaučiu Tau neapykantos. Kad ir kaip Tu įskaudinai, bet mano meilė Tau yra stipresnė už neapykanta. Bandžiau vakar savo skausmą paskandint alkoholyje, bet nepadėjo. Sudeginau tavo rašyta Kalėdų progos atviruką, bet tų žodžių kuriuos esi parašęs jame niekada nepamiršiu. Sudeginau lapukus kuriuose aš piešiau ir rašiau apie mus, mūsų meile. O tiksliau mano meile, nes manęs niekada nemylėjai… Taip tu manęs nemylėjai, laikei kvaile, tikriausiai nieko neverta aš tau buvau. Tik šeip laisvo laiko praleidimas, o po to lėkdavai šildytis kitos glėbyje… Skaudu kai pagalvoji, kad aš dabar verkiu, o tu tikriausiai su kita.. Toks jau tas gyvenimas. Tokia ta meilė. Tu mane esi taip įskaudinęs, net mano draugės tavęs nekenčia. Nors jos niekada tavęs nemėgo. Bet aš ta naivi mergina kuri tavim visą laiką patikėdavo nejaučiu tau neapykantos. Nes myliu tave, ta sudaužyta mano širdis myli tave. Jos šukės vis dar plaka meile Tau. Tam kuriam mažiausiai jos reikėjo ir reikia.

Prisimenu lyg tai būtų buvę vakar. Kaip šaltis apglėbęs pečius išlydėjo pro lauko duris. Kaip įsisupus į save ėjau, be jokių taip ar ne, be jokių niekšiškų kaukių, tenorėjau būt, o ne egzistuoti. Mintyse skambėjo „dar vieną naktį ir visą gyvenimą”. Susimąsčiau, kaip velniškai nekenčiu šio jausmo. Eiti pas žmogų, kai jis jau laukia. Menka smulkmena, tačiau visados pasimetu. Tas kartas buvo ne išimtis. Net juokinga, kad vienintelis dalykas į kurį pirmiausia buvau atkreipus, yra valiūkiški plaukai. Apsaldinęs tą vėlų vakarą, palydėjo namo. Buvau pasimetus ir bailė, galbūt net bėglė. Savo pačios gyvenimo bėglė. Lyg mano širdis tebūtų kalėjimas, iš kurio amžinai norėčiau pabėgti. Melavau pati sau ko aš noriu ir ką vertėtų turėt. Nemylėjau savo gyvenimo, tenorėjau pasislėpt ir nurimt. Kad viskas užsimirštų. Bijojau, kad mano prakeiksmai tik ir kartojasi, kuriuos paleido šamanai. Akli gyvenimo vingiai, nežinantys kur mane vesti. O galbūt, aš juos vedu į šalį. Link kairės pusės. Mes susitikome ten, kur viskas buvo pasibaigę. Tyliais ir mažais žingsniais įžengei. Net nepajutau, kaip viskas pasikeitę. Kaip sugebėjai, mielasis? Be jokių prisilietimų, tik savo egzistavimu. Kaip besisukanti Žemė, kurios Tu nesugebi pajausti. Nes ten kur tu – ten ir aš. Mano rytas prasideda vienu vardu. Naktimis tyliai šnabždu, kaip noriu. Noriu, noriu turėt savo širdies ritmą, kuri plaktu vienu žodžiu. Mano gyvenime galbūt per daug žodžio „noriu”, tačiau jis siejamas tik su vienu žmogumi.

Paklydę miške ne iškart susigaudome, kad paklydome. Labai ilgai save tikiname, jog nuklydome į šalį tik per kokį metrą ir bet kada rasime kelio pradžią. Tačiau ateina naktis, o mes dar neturime nė menkiausio supratimo, kur esame. Reikia pripažinti, jog pasukome taip toli nuo kelio, kad nebežinome, kurioje pusėje teka saulė. E. Gilbert “Valgyk. Melskis. Mylėk” Ir iš tikrųjų – kaip dažnai. Pasiklysti ne tik darbuose, moksluose, pievose, miestuose, bet ir mintyse. Nuplaukti kažkur toli toli, įtikini save, aplinkinius, visus kiemo katinus, vaikus, žaidžiančius smėlio dėžėje, tetas ir dėdes, kalėdų senelius, elnius ir snieguoles. Sakyti: “valanda turi 28 valandas”, “rankų kremu reikia tepti kojas”, “paprasta pamiršti”. Nes iš tikrųjų juk ir būna tik taip, kaip tikime, o ne taip, kaip pasakė dėdė istorijos vadovėlyje, garsus geografas atlase ar Justinas Marcinkevičius viename interviu. Gražiausia iš visų gyvenimo spalvų man yra meilė. Ir kai ją pajunti visa širdimi, visu protu, visu kūnu. Meilė šuniui, draugei, draugui, kaminui, spausdintuvui… Nes yra taip, kaip tiki. Gyvenimas nevertas būti taisyklingu. Gyvenimas nevertas kvadrato arba trikampio apibrėžimo. Gyvenimas yra daugiakampis, apvalus, nesibaigianti tiesė. Su galybe traumų, gynybinių pražangų, avaringų ruožų, neištrauktų natų. Kaip obuolių sultys po linksmos nakties – atgaivina, nuramina. Gyvenime ramybės tiek, kiek nori pats. Džiaugsmo tiek, kiek trokšti. Ir skausmo tiek, kiek leidi sau išgyventi.

Kai išgirdau šią naivią dainą, pirmiausia pagalvojau apie tave. Mėginau prisiminti, kokios tos dešimt priežasčių, dėl kurių tave myliu. Pirmiausia todėl,. kad tiesiog esi. Antroji, kad iki šiol negaliu atsistebėti tavo akimis. Visada spinduliuoji meile, kai prisiglaudi kur bebūtume. Tai trečioji priežastis. O ketvirtoji ta, kad su tavimi viską lengva daryti. Penktoji priežastis suvirpina širdį, kai pamatau tave. Šeštoji priežastis susijusi su tavo keistumais, kuriais nuspalvini pasaulį vis sodresnėmis spalvomis. Septintoji priežastis tai tiesiog noras atiduoti tau visą šilumą, meilę ir rūpestį. Aštunta priežastis ta, kad niekada neklausi manęs to, apie ką nenoriu kalbėti, o devintąja priežastimi malonu nežinoti to, kas laukia ateityje. Dešimtąja priežastimi visada suteiki jėgų, kai tik prisimenu apie tave. Bet ne. Netiesa. Yra dar daugybė priežasčių…

Lietinga vasaros diena. Ji pėdina per lietų ir tyliai masto apie praeity. Gryžusi žvelgia į veidrodį ir perbaukia švelnius,šlapius plaukus. Ji verkia. Prisiminimai nelenda lauk iš galvos. Ji prisimena šypsenas, juoką, nuostabų laiką kartu. Ji verkia… Nes ji suklydo. Vardan ko? Vardan keršto. Ji emocinga, užsispyrusi, kerštinga. Ji paklausė proto ir suklydo. Jis dėl jos darė viską, ji gavo ko norėjo. Jis ją mylėjo, saugojo, gerbė. Liejo ašaras vardan jos. O ji išėjo ir įskaudino, tarė karčius žodžius kurie paliko randus. Ji išėjo vardan keršto, kad matytų kito žmogaus kančias, bet labiausiai nudegė ji pati. Ji atkeršyjo ir galiausiai liko viena. Ji pamena saldų šampaną, saldžią meilę, džiaugsmą, malonias akimirkas. Jie susitiko po daug laiko, bet nebe kaip pora, kaip draugai, kaip pažystami. Pamačius jį jei pradėjo drebėti kojos ir kaškas stipriai suspurdėjo. Jie kalbėjosi, ji norėjo sustabdyti laiką. Jo rankos palietė ją ir ji begalo norėjo jį pabučiuoti. Ji slėpėsi, tvardėsi. Jis suprato, bet nieko nedarė. Gal dingo meilė, o gal byjojo. Ji jo nekaltina, tai jos klaida. Jie vėl gėrė šampaną ir iškilo prisiminimai. Viskas atsikartojo. Kam?! Mintyse ji šaukė. Jis jos nebenorėjo ir tai žudė ją. Jų meilė buvo tyra ir nekalta. Po daug laiko jis atsivėrė. Jis jai tarė aš byjojau rizikuoti. Jis jai tarė tu nebebutum su manimi, aš miegojau su kita. Jei dingo oras, kartūs žodžiai įstrigo gerklėje ir ji verkė. Nežinia kodėl, nežinia kam. Ji sėdėjo ir verkė. Nemiegojo nes šie žodžiai niekaip neišėjo jai iš galvos. Paaugliška meilė… Gal tai juokinga. Bet tai nebuvo juokinga jiems.

Ant didelio medinio stalo degė keturios žvakės. Naktis už lango migdė snaiges, o aplink buvo taip tylu, kad girdėjosi kaip žvakutės kalbasi. Pirmoji sakė: ” Aš esu Ramybė”. Deja, žmonės nemoka manęs išsaugoti. Manau, man nelieka nieko kita, tik užgesti.” Ir šios žvakės liepsnelė užgeso. Antroji sakė: “Aš esu Tikėjimas”. Deja, esu niekam nereikalinga. Žmonės nenori nieko apie mane žinoti, todėl nėra prasmės man toliau degti.” Vos tai ištarė, padvelkė lengvas vėjelis ir užpūtė žvakę. Labai nuliūdusi trečioji žvakė kalbėjo: “Aš esu Meilė”. Nebeturiu jėgų ilgiau degti. Žmonės manęs nevertina ir nesupranta. Jie neapkenčia tų, kurie juos myli labiausiai- savo artimųjų.” Ilgai nelaukdama ir ši žvakė užgeso. Staiga… į kambarį įėjo vaikas ir pamatė tris užgesusias žvakes. Išsigandęs jis sušuko: “Ką darote! Jūs turite degti – aš bijau tamsos!” Tai ištaręs pravirko. Susijaudinusi ketvirtoji žvakė tarė: “Nebijok ir neverk! Kol aš degu, visuomet galime uždegti ir kitas tris žvakes: Aš esu Viltis”. Spindinčiomis ir ašarų pilnomis akimis vaikas paėmė vilties žvakę ir uždegė kitas. Mūsų širdyse tegul niekad neužgęsta Viltis… ir kiekvienas mūsų, kaip tas vaikas, tebūna įrankis, savo Viltimi visada galintis vėl uždegti Tikėjimą, Ramybę ir Meilę !!!

Su metais suprantame, kad pati pavojingiausia apgaulė ir spąstai žmonėms tai ne sėkmė, šlovė ar valdžia, o savęs nepriėmimas. Nors pasisekimas, šlovė ir valdžia patys iš savęs ir yra dideli pagundymai, jų apgaulėn vedančios savybės tiesiogiai priklauso dar didesniam pagundymui -savęs nepriėmimui. Kada mes patikime mintimi, jog mes esame nieko neverti ir mūsų negalima mylėti, kai galvoje pastoviai sukasi užsikirtusi plokštelė – „tu esi niekingas, niekam tikęs, nieko nevertas, tu neištempi iki nustatytos normos”, o širdyje gyvena gėda, kaltė ir įsitikinimas, jog mūsų mylėti neįmanoma – tada mums atrodo, kad pasisekimas, šlovė, pinigai ir valdžia gali išspręsti šią problemą. Tikrieji spąstai – tai savęs nepriėmimas. Tai pikčiausias dvasinio gyvenimo priešas. Todėl, kad jis nustelbią Dievo balsą, kuris sako mums, jog mes – mylimieji Kristuje, kuris sako, jog mes – Kristuje ir kad būti mylimiems – mūsų egzistavimo Kristuje esmė. Viena svarbiausių tiesų mums yra ši: suvokti , kad Dievas myli mus tobula meile nepriklausomai nuo mūsų pasiekimų ir pasisekimų. Išmokti atskirti šią meilę nuo žmogiškos meilės, kurią gauni, jei gerai darai tą ar aną, atskirti Dievo meilę nuo to žmogiško, kas taip panašu į meilę, pavyzdžiui – susižavėjimo, pritarimo, paskatinimo, kurį gauname iš kitų žmonių todėl, kad tu kažką turime, kažką mokame, kažką galime, kažkuo disponuojame – kažką galime duoti.

Filosofiniai plepalai buvo mūsų mėgstama tema, kai buvom paauglės. Žinoma, kad tai buvo savęs ieškojimo metai, visi norėjo būti labai originalūs, tačiau užuot bėgus iš namų (nebėgom tikriausiai todėl, kad tėvai buvo liberalūs ir iš namų išeiti leisdavo) mes puoselėjom savo išsilavinimą. Tai buvo tam tikra protesto forma – skaityti ne tik Harį Poterį. Būdama vienuoliktokė įskaitiniam darbui paruošiau literatūrinę kompoziciją pagal Nietzsche tekstus (lietuviškai, nors tada vokiškai susišnekėdavau). Atsimenu, kad mane klaikiai piktino, kaip galima nesuprasti dalies apie aguonas bažnyčių griuvėsiuose. Žinot, kad paaugliai keisti, nes jų neuroniniai tinklai formuojasi iš naujo? Neuronų sinapsės (jungtys) yra atminties ir įgūdžių esmė – vaikai jų turi daugiau, o paauglystėje jos persiformuoja. Būtent todėl paaugliai elgiasi kvailai, tai nėra tiesiog mistiškai romantiškas ir trenktas gyvenimo tarpsnis. Viskas yra paaiškinama. Mokslas yra magija, tačiau jį reikia išmokti mylėti. Kitu atveju viskas atrodys labai ciniška. F. W. Nietzsche irgi reikia mokėti mylėti. Man jis niekada neatrodė negatyvus – manau, kad jis tiesiog egzaltuotas ir literatūriškas stoikas. Beje, jis labai nepatiko mano dėstytojui universitete, bet pastarasis dažnai būdavo girtas, todėl jis buvo linksmas ir visus dažniausiai labai mylėjo be jokios priežasties. F. W. Nietzsche meilę, žinoma, reikėtų užsitarnauti, manau, kad tai teisinga.

Kai baigiasi meilė…Kitą rytą vėl pateka saulė,dangus būna mėlynas, tarsi nieko nebūtų įvykę. Kai baigiasi meilė, viduje kažkas miršta. Kažkokia dalelė buvusio žmogaus. Ir nebelieka nieko. Tuščia. O draugystė lieka tik iš įpratimo. Įprasta šnekėtis apie nieką, tik šį kart nei vienas nebeturite ką vienas kitam pasakyti. O tikrieji žodžiai sklando ore, kad nieko nebeliko. Tik neišsakyti žodžiai. Įprasti dalykai, pradeda mirtinai erzinti. Ir tada pradeda pykti. Dėl visko. O labiausiai dėl to, kad išėjo meilė. Bet pyksti ne ant meilės, o ant žmogaus. Pyksti dėl smulkmenų, dėl viso praleisto laiko, dėl prisirišimo, nes negali apsisukti ir išeiti iš kito žmogaus gyvenimo. Pyksti už visus nerealius išgyvenimus, nes dėl jų negali ištarti, kad viskas. O už vis labiausiai nekenti savęs, nes išėjo meilė. Tiesiog kažkas atsitiko, kad brangiausias žmogus pasidarė svetimas… Ir norėdamas, kad išsiskyrimas būtų lengvesnis tam žmogui, žinodamas, kad viskas, tu eini prie susipykimo. Tu nenori jo skaudinti, ir žeisti, daryti tragedijų. Taigi imi instinktyviai jį skaudinti, nes be to daugiau nieko ir nebegali pasakyti. Bandai, kad žmogus pats suprastų, kad nieko nebėra, kad neguostų(tai būtų sunkiausia), neliūdėtų. Tu bandai, kad jis taptų vienu iš daugelio tavęs nemėgstančių, nes taip lengviausia… Paruoši jį tam, po truputį, neskubėdamas, tam, kad jis pats pradėtų tavyje rasti minusų, nebenorėtų bendrauti. O ir pats retini pasimatymus, pratinies gyventi be jo. Ir jis niekad nesužino, kad pyktis lengviau praeina nei įskaudinta ir verkianti širdis. Tereikia paruošti jį teisingai visiems žingsniams. Ir jis niekad nesužino, kad iki paskutinio įžeidžiančio žodžio tu likai jam ištikimas ir stengeisi išsiskyrimą lengvinti, kad būtų kuo mažiau skaudu. Tu visada liksi ištikimas, nes ištikimybė yra visam gyvenimui, tačiau nebėra kibirkštėlės, kuri trauktų…Ir nebežinai ką daryti, kaip elgtis, kad meilė sugrįžtų! Tu nesi vertas jo, o jis tavęs.