Na, o šiandien aš jum norėjau papasakoti labai seną meilės istorija, tačiau buvau pakerėta tuo, ką pamačiau šiandien eidama iš darbo. Kaip atsimenate aš iš darbo važiuoju su troleibusu. Na, ir išlipus iš troleibuso, kad nueičiau į namus man reikia pereiti kryžkelę. Taigi šiandien, kaip ir kiekvieną dieną aš išlipau iš troleibuso ir atsistojau prie šviesoforo bei pradėjau laukti žalios spalvos. Ir pastebėjau sau iš kairės du automobilius. Vienas buvo labai prabangus, na, o kitas paprastas ir kiek pasenęs. Bet mano dėmesį patraukė ne automobiliai, o jų vairuotojai. Prabangiame automobilyje sėdėjo vaikinukas su kostiumu, o senesniame mergina, apsivilkusi džinsus ir lengvus marškinėlius. Na, štai ir vaikinukas pradėjo šypsotis merginai. Ji pastebėjusi pradėjo irgi šypsotis. Jis atidarė langą, o ji, kad ir kaip norėjo, negalėjo atidaryti lango, nes jai reikėjo atidaryti prie keleivio sėdynės esantį langą. Tačiau jos automobilis, kaip minėjau buvo senesnis, todėl automatiškai negalėjo jo atidaryt. Tuomet man užsidegė žalia spalva ir aš perėjau per gatvę, tačiau man buvo labai smalsu pažiūrėti, kaip baigsis šį istorija. Taigi sustojau kiek nuošaliau. Jiem užsidegė žalia spalva ir mergina pasuko į kairę pusę, nors vaikinas planavo važiuoti tiesiai, tačiau jis, nors buvo negalima, irgi pasuko į kairę pusę. Daugiau aš jų nemačiau, bet jūs galit patys pamąstyt, kas buvo po to. Tebūnie bus pažadinta jūsų vaizduotė.

Dažnai savęs klausiu kaip viskas pasibaigs? Negi liks taip, kaip dabar? Iš vienos pusės aš jam labai dėkinga. Jis išmokė mane, kad į tuos, kurie pavydi, apšnekinėja, smerkia ar nekenčia nereikia kreipti dėmesio. O aš kaip kvailelė visada jį gindavau. “Tu pažiūrėk į Jį… Asilas grynas. Mažius nelaimingas.”
O aš stovėjau už Jį. Visada išgirdus apie sakant blogai mano artimiems žmonėms, kurie žino, jog Jis man kažkas daugiau puldavau jį ginti. Laikui bėgant išmokau nueiti toliau. “Juk kai negirdi – neskauda, ar ne?” Tai buvo Jo žodžiai. Daugelis mano vyriškosios lyties draugų jo nekesdavo, apšnekinėdavo ir peikdavo, bet pasitaikius progai pabūt su juo ar pakalbėt, taip atsiprašant lysdavo į šikną. Jie Jo nekentė, nes pavydėjo. Jis žinojo tai, bet vistiek buvo toks kaip visada, nes Jis žinojo, kad iš bet ko galima išpešt naudos ir sau. Kai daugelis mus supiršo, jis gavo didelę reklamą. Kai tuo tarpu aš visiems aiškinau, kad mūsų niekas nesieja Jis tik nusišypsodavo ir nueidavo.

Na, o šį kartą norėčiau papasakoti apie mano draugės meilę, su kuria ji susipažino neįtikėtomis aplinkybėm. Na, mano draugė jau nuo paauglystės svajojo turėti vaikiną. Ji juo ieškodavo gatvėje, mokykloje, vakarėliuose ir kitose vietose. Tačiau niekada nepagalvojo, jog jos tikroji meilė slypėjo visai ne toli. Taigi ji gyveno daugiaaukščio namo septintam aukšte. O prieš jos namą stovėjo toks pat pastatas. Ji mėgdavo ruošti pamokas ant palangės. Ji tiesiog atsisėsdavo ant jos, pasiimdavo storą knygą ir skaitydavo, o kai pavargdavo pradėdavo stebėti miestą. Ir štai vieną dieną jai taip be sėdint ir stebint žmones ji pažvelgė į priešais esantį namą ir pamatė, kažkokį veidą. Ji pažvelgė dar atidžiau, na nes atstumas nebuvo toks didelis, ir išvydo savo amžiaus vaikinuką, kuris plačiai šypsojosi. Tuomet jis išvydo, jog jį mato ir pradėjo jai mojuoti. Ji labai susigėdo ir pasislėpė už užuolaidos. Tačiau praėjus pusvalandžiui ji vėl pažvelgė pro langą ir vėl pamatė besišypsančio vaikino veidą. Ji dar labiau susigėdo ir nulipo nuo palangės. Kitą rytą ji vėl pažvelgė pro langą, tačiau nieko nebuvo matyt, tik atėjus tam pačiam, kai ji praeitą dieną pamatė jį, ji vėl neatsispirdama pagundai pažvelgė pro langą ir išvydo besišypsantį jo veidą. Jie žvelgė vienas į kitą, kol sutemo.

Tyliai pravėriau namų duris. Išėjau į tamsą. Tamsą, kurioje nieko nematyti. Tyliai ėjau per baltą sniegą palikdama pėdsakus. Ėjau ten, kur susiduria pasaulis. Tavo ir mano. Ten, kur mes susipažinom. Pasimetu, nežinau, kas dedasi. Nieko nerandu. Viskas išnyko. Aklina tamsa. Nėra nė lašelio šviesos. Sukniumbu. Neverkiu, jei tau įdomu. Užmerkiu akis. Tyliai ištariu: „skubu, bet nerandu”. Keliuosi ir einu toliau. Bandau surast tave, tarp didelių pusnų. Štai matau tave gulintį sniege. Žiūri į žvaigždes ir ieškai ten manęs. Prieinu. Atsigulu šalia. Suvirpu. Šalta, bet tu nepajudi. Priliečiu tave, bet tu imi ir išnyksti. Suprantu, miražas iš gilių jausmų. Bet vis dėl to, o jei aš pasakyčiau, kad tave myliu?

Šiandien aš įsimylėjau. Ir vėl. Ir dar daug kartų įsimylėsiu, nesvarbu, kad vis tą patį žmogų. Užteko prisiminti jo šypseną ir tai, kaip jis į mane žiūri savo šiltomis, spinduliuojančiomis ir aš šypsausi, lyg pretenduočiau į plačiausios šypsenos nominaciją. Nes jis – žmogus, kurio man niekad negana, kurį sutikusi gyvenu lyg pasakoje, kuris atiduoda man visą save, gaudamas atgal tiek pat ir dar vieną bučkį viršaus. Jeigu meilę kas nors norėtų iliustruoti, mes tiktumėm geriausiai. Nes jo meilė privertė mane tikėti stebuklais, drugeliais pilve, bučinių dieta, sielų draugyste, nors mūsiškės turbūt yra viena kitos klonai, bei tuo, kad meilė trunka amžinai. Aš ir vėl paistau nesąmones? Pati apie save taip galvočiau, jei pažinočiau jį tik mėnesį, (nors ir tuomet galvojau lygiai tą patį) o ne du metus dešimt mėnesių ir šešias dienas, ir mūsų draugystė truktų ne beveik tiek pat, bet vis tiek atrodanti lyg akimirka, per kurią net nesuspėjau įsidėmėti jo veido. Įsimyliu jį kasdien ir kaskart vis labiau, o šiandien taip labai, kad taip ir neradau žodžių savo meilei apibūdinti, nors taip norėjau.

Kokia banali frazė… Bet ar tikrai tai banalūs žodžiai? Ar jie nėra patys gražiausi? Juk taip malonu juos girdėti, kai sako mylimas žmogus. Ar aš klystu? Manau, kad ne. Dažnai žmonės neįžvelgia paprastuose dalykuose to, kas yra stebuklinga ir malonu širdžiai. Kodėl mes esame tokie? Kodėl šaipomės iš tų, kurie myli vienas kitą ir kartoja šią banalią frazę kas minutę? Atsakymą labai sunku rasti. Gal kaltas pavydas arba norime tiesiog įgelti. Juk taip smagu skaudinti kitus, kai nesi pats laimingas. Reikia rasti progą sugadinti gyvenimą tiems, kuriems viskas gerai. Taip, mes esame tokie. Kaip smagu tyčiotis iš vaikino, kuris yra romantikas ir savo merginai neša didžiulę puokštę gėlių. Dažnai paprasti ir nuoširdūs vyrukai girdi tokias replikas: “Gėlės…ar jis negalėjo sugalvoti kažko originalesnio? Koks jis kvailys ir nevykelis. Visi kiti tokie “kieti”, o tu tik pažiūrėk į save. Kvailys…ar nežinojai, kad paną reikia griebti ir pasiimti tai, ko nori? Nežinojai? Taip, tu tikrai niekam tikęs.” “Ei, ateik, išgerk “ant drąsos”. Koks tu “skystas”, net su “chebra” išgerti negali.” Gaila, kad taip yra mūsų visuomenėje, taip sunku rasti nuoširdų ir gerą žmogų. Gal daug kas nori tokiais būti, bet bijo, ką pagalvos kiti. Todėl reikia “gaudyti” kiekviena ištartą: “Myliu Tave”, rasti šiuose žodžiuose gražiausius mylimojo(-sios) norus.

Laukdama autobuso stotelėje ir besižvalgydama į sulytus žmones kitoje gatvės pusėje, kurių nebuvo tiek ir daug (juk mažai kas, kaip ir aš, pamiršo skėtį namuose, kai lauke nuo pat ryto lyja) pastebėjau (galvoju kaip įvardinti)vaikų? Taip, galbūt, tikrai vaikų porelę. Kaip kitaip galėčiau vadinti 13-14 metų žmogučius? :] Iš visko sprendžiant minėti veikėjai kitiems turėjo sukelti įsimylėjelių įvaizdį… Būtent tada ir kilo mintis ką gi ta meilė galėtų reikšti 13-14 metų vaikams? Pradėsiu nuo to, kad niekada nesupratau minėto amžiaus jaunosios kartos požiūrio į meilę. Kai pati buvau tokio amžiaus, žodis „meilė“ man nieko nesakė… Kalbu apie meilę priešingos lyties atstovui, o ne tėvams, artimiesiems. Tada šio jausmo nesupratau, nesupratau kai klasiokai ir aplinkiniai pažįstami užavo, kad „pakabino mergą“ arba, kad:„įsimylėjau jau toookį baxūriuką…“, „susiradau mergą“ ir pan. Nesupratau kaip galima iš tikrųjų kažką rimtai pamilti tokiame amžiuje. Juk meilė remiasi visiškai kitais dalykais, nei prisipažinimu: „aš tave myliu“, o tų „kitų dalykų“ augantis žmogus dar negali suvokti, jie galutinai susiformuoja tikrai ne paauglystėje. Suprantu paaugliškus susižavėjimus ir panašius dalykus. Kas iš mūsų nėra to patyręs? 🙂 Bet meilė… STOP. Tai jau visai kitas reikalas.

Hmm.. Keistas žodis, apibūdinti atrodo tokiam.. pačiam tobuliausiam pasaulyje žodžiui.. Nejaugi, savo jausmus galim apibūdinti tik vienu žodžiu? Nenoriu pasirodyti kaip žmogus paranojikas, bet kas per velnias ta meilė? Kodėl kartais tai pasakyti vienokiose gyvenimo situacijose lengva, o kitose sunku? Nejau tai ne tas pats jausmas? Paprastas pavyzdėlis.. Tebūnie vieta – mokykla, laikas – kelios minutės prieš pamoką… Tu atsidarai spintelę ir pamatai, kad neturi namų darbų.. Žinai, kad mokytojas tikrai įrašys dvejetą, nes tai ne pirmas kartas kai pamiršai… Prieš akis atsiranda tavo draugas/ė (merginom draugė, vaikinam draugas) ir paduoda tau namų darbų kopiją.. tu nė nedvejodama/s ištari: “Dėkui, išgelbėjai mane, myliu tave” . Tačiau kai kalba eina apie santykius, kažkodėl staiga surimtėjam.. Kaip galima sakyti tokį svarbų žodį? Kuo jis toks nuostabus? Arba tu kažką jauti arba ne.. Paprasta… O iš kur žinome, kad tas jausmas mumyse yra meilė? Gal tai tik atspindys kažko kito? Nenoriu pasirodyti kaip labai apsidepresavęs žmogus, tačiau esu žmogus, kuris siekia aukštinti dvasią… Nereikia atsakyti, tiesiog pamąstykit patys ar mano kalboje nėra nė kruopelytės tiesos? “Tiesa”- dar vienas nepaaiškinamas žodis.. Kartais tiesa (kaip ir meilė) būna paprasta, tačiau kartais ne.. Paprasta.. kai tu pasakai klasiokui jog gavai 10 iš kontrolinio (ir nemelavai) tačiau kartais, kas vienam atrodo tiesa, kitam kertasi su jo įsitikinimais ir principais, tad tiesa jam, tampa melu…

Manau įsimylėjau. Ar pažįstamas jausmas? Kai jauti lengvą šiurpuliuką? Kai atrodo tuoj sprogsi iš nekantrumo? Kai nežinai, kaip ištverti dar vieną akimirką, be savo mylimojo?.. Pažįstamas jausmas, ar ne… Jūs manot, kad aš apie meilę vyrui? Oi, klystate. Meilė turi daug veidų. Įsimylėjau Salomėją Nėrį. Neneigsiu, ji buvo malonaus veido moteriškė, o ir atrodė visada tvarkinga ir pasitempusi. Tačiau ne apie jos išvaizdą mums kalbėjo mokykloje, o apie tai, kokią savo sielos ir gyvenimo dalelę poetė mums paliko. Nors gilintis į Salomėjos Nėries kūrybą negaliu, nesu tokia ekspertė ir šį malonų ir įdomų užsiėmimą paliksiu literatams. Tačiau. Galiu ir noriu pasidalinti savo pamąstymas apie poetės asmenybę. Mane ji labai įkvepia. Matau, Salomėją Nėrį, kaip drąsią, daug dirbančią, ambicingą, talentingą ir tuo pat metu kuklią ir nuolankią moterį. Tai tiesiog tobulas derinys. Nemanote? Turėdama beribių ambicijų, kantrumo ir darbingumo ši moteris įėjo į istoriją. Nors Salomėja Nėris vertinama prieštaringai, nemanau, kad vertėtų ją smerkti. Ar galima smerkti žmogų, jei jis keičiasi kartu su laiku, aplinkybėmis; jei paveiktas savo aplinkos (tiesiog pačios gyvenimo) priėmė kažkokį sprendimą, o po to persigalvojo. Kažkur girdėjau nuostabų posakį: “Savo nuomonės nekeičia tik kvailiai ir numirėliai”. Argi, ne tiesa?

Aš verkčiau jei tu verktum. Aš slaugyčiau naktimis jei gulėtum ligos patale. Jei sėdėtum vidiniam skausme, sėdėčiau kartu su tavim ištiesdama ranką iš viršaus. Jei net visas pasaulis nusisuktų nuo tavęs, aš neatgręžčiau tau nugaros ir nenueičiau. Už tai, kad tu truputi nusidėjai ar truputi suklydai aš atleisčiau, neteisčiau, stengčiausi suprasiti. Geras žmogus visada nusipelno antro, trečio ar net dešimto šanso, vien todėl, kad jis geras ir neapsimestinai. Tu juk žinai, kad už tavo gyvybę aš net savąją galėčiau paaukoti, nes nieko nėra geriau už tyrą širdį viduje. Man visai nerūpėtų ar aš tave pažįstu gerai ar iš vis ne, juk gaisrininkai lysdami į ugnį nesveria kiek padarei gero ir kiek blogo. Jie žino, kad gyvybė brangesnė už garbę, pinigus ir visą tai kas banalu. Aš nesijausčiau laiminga jei gyvenčiau tik dėl savęs ir savo norų. Man būtų liūdna džiaugtis vienai savo sėkme, o miela ja pasidalinti su tavim drauge. Žinoma be galo būtų didelė garbė jei tu ir su manim pasidalintum savąją laimę. Žinoma žmogiška yra pykti, kartais ir nekęsti, bet svarbu mokėti atleisti ir aklai neteisti. Žinoma aš nekenčiu abejingų žmonių, kuriems rūpi daugiau jų įvaizdis nei padėti gulinčiam ir šaukiančiam pagalbos. Žinoma nekenčiu tų kurie rizikuoja kitų gyvybėmis. Jų galima nekęsti ir jų aš nesugebu pateisinti. Kartais lieki nusivylęs tada kai tau labiausiai reikia pagalbos, o nieko nėra šalia. Skaudu žinoma…