Meilė

„Gali eiti kažin kiek vingiuotais keliais ir manyti, kad esi labai toli nuo visko, kas tau artima, ir netikėtai atsitrenkti į vieną pažįstamą skiautelę.“ (p. 213) „Nematomas kalnas“ – Urugvajiečių kilmės JAV rašytojos Carolinos de Robertis pirmasis romanas, pasakojantis apie trijų kartų moterų likimus, jų ryžtą ir drąsą kabinantis į gyvenimą Lotynų Amerikai reikšmingu istoriniu periodu. Istorija pradedama XX amžiaus pradžioje, kai Urugvajaus kaimelyje dingsta naujagimė, ir tik po metų mergaitė visiškai sveika randama medyje, todėl jai išrenkamas vardas – Pacharita („mažasis paukštelis“), ir baigiama Salomėjos, Pacharitos anūkės, laišku savo dukteriai. Atrodytų, kad pasakojimą dar būtų galima tęsti: romaną sudaro trijų moterų gyvenimai, kruopščiai į lentynėles suguldyti atskiruose skyriuose (Pacharita, Eva, Salomėja), tačiau galima būtų pridėti ir ketvirtąjį – pasakojimą apie Viktoriją, ketvirtąją šeimos moterį, bet autorė to nedaro. Toks pasirinkimas nestebina – romaną sudaro 462 puslapiai, kurių užtenka papasakoti istorijai apie nepaprastai tvirtą šeimos moterų ryšį. Kiekviena jų – stipri, tikinti, daranti ryžtingus sprendimus, dažnai – nepriklausanti nuo vyrų, kurie vaizduojami kaip įžūlūs… bevaliai. Moterys stebina savo drąsa: viena jų atsisako asmeninių interesų ir kovoja dėl tautos ateities, kita – savo gyvenimo partnere pasirenka kirpėją, kuri, pasirodo, pasidariusi lyties keitimo operaciją beveik iškart po kadaise kartu praleistos nakties. Romanas stebina ne tik ryškiais personažais, bet ir nepaprastu jautrumu pasakojant apie šeimos santykius, kurie dažnai nutrūksta, bet net praėjus daugeliui metų gali vėl sutvirtėti. „Nematomas kalnas“ – tarsi riba, skirianti žmones, kartais sėdinčius visai greta vienas kito: „Koks lygus juodu skiriančio stalo paviršius. Rodos, toks kietas… Ir tereikia vieno kirvio smūgio, visai netikėto, kad jis persiskirtų, kad jo dalys išlakstytų į skirtingas puses.“ (p. 75)

Pa­plitęs įsi­ti­ki­ni­mas, jog pa­grin­di­nis pa­aug­lio tiks­las yra tap­ti ne­pri­klau­so­mam nuo sa­vo tė­vų ir kad kiek­vie­nas pa­aug­lys ne­iš­ven­gia­mai tu­ri per­ei­ti tė­vų at­me­ti­mo lai­ko­tar­pį, kad tap­tų lais­vas nuo jų įta­kos. Lai­kan­tis to­kio po­žiū­rio, bū­tų ga­li­ma teig­ti, jog pa­aug­liams vi­siš­kai nor­ma­lu ir net­gi po­zi­ty­vu bū­tų nie­ki­na­mai žiū­rė­ti į tė­vų po­li­ti­ką jų at­žvil­giu, jų iš­min­tį, ver­ty­bes, gė­dy­tis vie­šo­je vie­to­je ro­dy­tis su sa­vo šei­mos na­riais ir ne­kri­tiškai pri­im­ti sa­vo bendra­amžių sko­nį ir pa­žiū­ras. O mes tei­gia­me, jog pa­aug­liai, ku­rie taip el­gia­si, ken­čia nuo vi­di­nio ne­lai­min­gu­mo, ku­rio ga­li­ma išveng­ti ir ku­rį ga­li­ma iš­gy­dy­ti. To­kius vai­kus, jei­gu jie no­ri pa­si­jus­ti lais­vi nuo tė­vų, bū­ti­na ig­no­ruo­ti ir steng­tis nuo jų at­si­ri­bo­ti. Ka­dan­gi tik­ra ne­pri­klau­so­my­bė pa­sie­kia­ma tuo­met, kai vai­ko vi­di­nė ge­ro­vė vi­sam lai­kui ati­tols­ta nuo kas­die­nio gy­ve­ni­mo sėk­mių ir ne­sėk­mių se­kos, pa­aug­liai ne­ga­li pa­siek­ti tik­ros au­to­no­mi­jos at­mes­da­mi sa­vo tė­vus. Prie­šin­gai, pa­aug­liai, ku­rie pa­sie­kia tik­rą ne­pri­klau­so­my­bę, ar­tu­mo ir mei­lės sa­vo tė­vams jaus­mus per­ke­lia į pla­tes­nę erd­vę – mo­kyk­lą, san­ty­kius su drau­gais ir lais­va­lai­kio už­si­ė­mi­mus. Pa­aug­liams ne­bū­ti­na ap­leis­ti tė­vų liz­do ir ne­rei­kia jų iš jo stum­ti. Jū­sų pa­aug­lio su­vo­ki­mas, kad tė­vai vi­suo­met yra pri­ei­na­mi ir jam at­si­da­vę, yra be­ne svar­biau­sias jo be­si­for­muo­jan­čio įsi­ti­ki­ni­mo, jog jis ga­li val­dy­ti sa­vo gy­ve­nimą taip, kad bū­tų lai­min­gas pats ir teik­tų lai­mę ki­tiems, kom­po­nen­tas. Pa­aug­liai dar nė­ra pa­si­ren­gę bū­ti vi­siš­kai sa­va­ran­kiš­ki. Jei ne­lei­si­te sa­vo pa­aug­liui vai­kui at­si­rem­ti į jus, kai jam tai bus rei­ka­lin­ga, jūs pa­ska­tin­si­te jį kliau­tis ki­to­mis, ne to­kio­mis kon­struk­ty­vio­mis sa­vęs guo­di­mo for­mo­mis (to­kio­mis kaip mie­go­ji­mas po dvy­li­ka va­lan­dų per pa­rą, nak­ti­nė­ji­mas pas drau­gus, per­ne­lyg glau­dus su­ar­tė­ji­mas su šir­dies drau­ge ar drau­gu). Tai­gi leis­ki­te sa­vo pa­aug­liui, kai to rei­kia, at­si­rem­ti į jus, o kai jam no­ri­si, pa­mė­gin­ti pa­mankš­tin­ti spar­nus sa­va­ran­kiš­kai.

Jautrumu paremta drausmės alternatyva, padėsianti jums tapti geresniais tėvais, o jūsų vaikams užaugti visaverčiais žmonėmis. Išmintinga meilė yra kantrumu bei rūpesčiu paremtas vaiko ugdymo kelias, kurį sukūrė ir išbandė vyro ir žmonos, mokslo daktarų Martos Heineman ir Viljamo J. Piperių „komanda“. Ši meilė tėvus moko matyti pasaulį vaiko akimis, kurios kiekvienoje vystymosi pakopoje į jį žvelgia vis kitaip. Išmintingai mylėti – reiškia puoselėti vaiko vidinės laimės jausmą, kuris geriau nei bet kas kitas užtikrina, kad vaikas augdamas išmoks kontroliuoti savo elgesį, bus atsakingas, pasitikintis savimi ir sugebės visapusiškai išplėtoti savo žmogiškąjį potencialą. Knygoje daug praktinių patarimų, psichologinių įžvalgų, pagrįstų išmintinga vaikų auklėjimo filosofija, pavyzdžių, kaip šeimoje sukurti palankią, tarpusavio prieraišumo kupiną atmosferą. Šią reikšmingą knygą privalėtų po ranka turėti visi tėvai, kurie nori, kad jų vaikai augtų rūpestingi, atsakingi ir nekeltų problemų aplinkiniams.

Knygoje „Atperkanti meilė" pasakojama sukrečianti jaunos moters nuopuolių ir viską atperkančios meilės istorija. Gimusi iš neteisėto ryšio, Sara nuo pat vaikystės patiria daug smurto, todėl auga degdama neapykanta visam pasauliui, o labiausiai ‑ vyrams. Paaugusi galop pasprunka nuo skriaudikų ir išplaukia į Kaliforniją. Čia, XIX amžiaus viduryje, siaučiant aukso karštligei, vyrai pardavinėja sielą už kapšelį aukso, o moterys - kūną, kad turėtų kur pernakvoti. Pasivadinusi Eindžel, vieno miestelio viešnamyje įsidarbina ir Sara. Ji nekenčia vyrų ir iš jų tikisi tik išdavystės ir smurto. Tačiau vieną dieną merginą gatvėje pastebi Maiklas Ozėjas - doras ūkininkas ir uolus krikščionis. Maiklas iš pirmo žvilgsnio įsimyli Sarą. Giliai tikintis vyras pajunta, kad padedamas Dievo gali išgelbėti šią jauną moterį. Išgirdusi apie ketinimus ją vesti ir gelbėti, Sara Maiklą palaiko pamišėliu, ji netiki, kad gyvenimas galėtų pasikeisti į gera. Tačiau Maiklas, nors Sara ir priešinasi, nusprendžia siekti savo tikslo ir kantriai laukti, kol sudiržusi moters širdis atitirps...

Keturiolikmetė Alma Singer ieško vaisto nuo vienatvės savo mamai. Mergaitė tikisi, kad padėti galėtų sena knyga, kurią motina verčia atsidėjusi ir su didele meile. Todėl Alma leidžiasi ieškoti knygos, kurios veikėja pavadinta tuo pačiu vardu kaip ji pati, autoriaus. Kitame Niujorko pakraštyje senukas Leo Gurskis mėgina nors šiek tiek pratęsti savo gyvenimą ir dienas leidžia svajodamas apie prarastą meilę, kuri prieš šešiasdešimt metų įkvėpė jį parašyti knygą. Nors autorius to dar nežino, jo parašyta knyga išgyveno: įveikusi vandenynus ir perėjusi per rankas kelioms kartoms, ji pakeičia ne vieną gyvenimą.

„Tai istorija apie moterį ir vyrą, kurie be atodairos mylėjo vienas kitą ir taip gelbėjosi nuo tuščios būties. Laikiau ją savo atmintyje, saugojau, kad laikas neišdildytų, ir tik dabar, būdama čia, tyliomis naktimis jau galiu ją papasakoti. Padarysiu tai dėl jų ir dėl kitų, kurie patikėjo man savo gyvenimo paslaptį sakydami: imk, rašyk, kad jos neišpustytų vėjas.“ Tie gražūs žodžiai leidžia suprasti knygą, kurioje vaizduotė ir tikrovė plaukia lygia greta. „Apie meilę ir šešėlius“, antrasis Isabelės Allendės romanas, apdainuoja meilę ir viltį. Pagrįstas tikrais faktais, kuriuos meistriška autorės plunksna pavertė nepamirštamu romanu, tas aistringas pasakojimas buvo ekranizuotas, pagal jį pastatytas didelio pasisekimo pasaulyje sulaukęs filmas, kuriame vaidina Antonio Banderas, Jennifer Connely ir Stefanija Sandrelli.

Neįžengiamos Amazonės džiunglės nuo seno buvo įvairiausių gyvūnų karalija ir patikimas prieglobstis jos įstatymus gerbiančioms indėnų gentims. Tačiau laikai keičiasi ir į džiungles ima brautis civilizacija. Į Amazonės miškus plūsta baltieji naujakuriai, suvilioti Peru valdžios pažadų, aukso ieškotojai, naftos bendrovių atstovai ir įvairaus plauko perėjūnai. Prieš kelias dešimtis metų su mylima žmona iš kalnų kaimelio į Amazonės kraštą geresnio gyvenimo ieškoti atvyko, o sulaukęs senatvės nedideliame Idilijaus miestuke apsigyveno ir Antonijus Chosė Bolivaras Proanjas – mielas, bet užsispyręs žmogus, mėgstantis skaityti „labai liūdnus romanus, kuriuose daug kenčiama dėl meilės, bet pabaiga būtinai laiminga“. Pasitaręs su tokios literatūros eksperte Chosefina iš pakrantės viešnamio, knygų jam atplukdo miestelio siaubas – dantistas Rubikundas Loačaminas. Antonijus Chosė Bolivaras gerbia kaimynystėje įsikūrusius indėnus šuarus, išmokiusius pažinti Amazonės miškus ir jų įstatymus. Tačiau ne visų atėjūnų elgesys draugiškas džiunglėms bei jų gyventojams. Ir džiunglės ima jiems keršyti...

Jis – Joachimas Frydrichas (Friedrich). Ji Hortenzė Ulrich (Ullrich). Jis nuolat važinėja ir skaito savo knygas uoliai stengdamasis kuo dažniau aplankyti savo šeimą Botrope. Ji gyvena Brėmene ir veltui stengiasi išauklėti du nepaklusnius šunis, dvi padūkėles dukras paaugles, o kartais net savo vyrą. Abu rašytojus sieja tik jų kūrinių populiarumas ir humoro jausmas. O ši knyga buvo sukurta kai, Hortenzės Ulrich elektroninį laišką per klaidą gavo Joachimas Frydrichas. Jis BerryBlue. Ji – PinkMuffin. Jis tėvų kavinėje nešioja močiutėms grietinėlės tortus. Ji – išlepinta kilmingų ir turtingų tėvų duktė. Šių paauglių niekas nesieja. Bet juodu susipažįsta per elektroninius laiškus ir patiria pamišėliškiausių nuotykių, nors nė karto taip ir nesusitinka. Galų gale abu sutaria pasimatyti, bet tada viskas susipainioja: BerryBlue suima policija, o PinkMuffin pagrobia keršto apimta mokslininkė. Dar dingsta neįkainojamas paveikslas, privatus detektyvas ir dvi kiaulės. Ir tai tik visų nuotykių pradžia... „Laiškų romanas, kuriame įvykiai pamažėle vis greitėja, atsiranda vis daugiau įtampos ir humoro. Veiksmas įsisiūbuoja, o tokie keisti privatūs detektyvai kaip Kūlhartas žavi kiekvieno paauglio vaizduotę.“