Apie lietuvių Meilės deivę
|

Apie lietuvių Meilės deivę

Pavasaris poetų eilėse prasiskleidžia jausmų žiedais. Prabunda gamta, ir tarsi sugrįžta jaunystė… Įvairių tautų kultūrose būta pavasario švenčių, skirtų švelniems jausmams. Jas globodavo grožio, patrauklumo, meilės ir santuokos dievaitės: graikų Afroditė, egiptiečių Izidė, romėnų Venera. Amžini jų globojami ryšiai, tad ir pavasario meilingos šventės tebėra kalendoriuose. Lietuvoje kaskart vis populiaresnė darosi šv. Valentino diena. Atvežta žurnalistų iš Vakarų, triukšmingai žiniasklaidos išplatinta, gerokai reklamos sukomercinta, šventė jau beveik užgožė sovietmečio reliktą – Moters dieną, kovo 8-ąją. Tačiau šv. Valentino dienos tradicija yra kilusi viduramžių universitetuose, akademinio jaunimo tarpe, o dabar ir vaikai širdelėmis puošiasi. Kitados būta papročio rašyti jausmingus laiškelius išrinktajai, dabar mobiliuoju telefonu siunčiami standartiniai logotipai. Kultūros reiškiniuose taip visados atsitinka su skoliniais. Jie subanalinami, praranda savo giluminę esmę. O išties įdomu, ar lietuviai senovėje savojoje religinėje sistemoje turėjo deivę, globojusią patrauklumą, meilę, santykius tarp priešingų lyčių, santuoką? Žinoma, mitologinis pasaulis yra realiojo atspindys. Ir dangiškoji šeima yra idealusis modelis pasaulietinei. Taip yra visose pasaulio tautų religijose. Tikėtina, kad nebuvo kitaip ir baltiškos kilties tautų kultūroje.

Ožnugario romuvoje – meilės deivės Mildos šventė
|

Ožnugario romuvoje – meilės deivės Mildos šventė

Šeštadienį minint mūsų šalyje dar tik atgyjančią lietuvių meilės deivės Mildos šventę Batakių seniūnijoje, Ožnugario kaime, atkurta lietuvių meilės deivės Mildos šventovė, užkurtas Darnos aukuras. Lietuvių meilės deivės Mildos šventę senąsias baltų tradicijas puoselėjanti Romuvos bendrija čia, Ožnugario romuvoje, prie Trišiūkštės, Šešuvies ir Upynos santakos, minėjo jau antrus metus. „Laiks prisimintė žemaiteems er lietovems sava Meilės deivė MILDA… Gegužis taj pats gražiausis pavasarė laiks, kumet žyd vėsa gamta, laksta kaap išprotiejė vabalelee, skraida gondraa ėr mažė paukštelee… paskraidykeem ėr mes…“ – skelbė užrašas ant meilės deivės skulptūros. Į lietuvių meilės deivės Mildos pagerbimo apeigas tauragiškius ir pagoniškų tradicijų puoselėtojus iš Klaipėdos, Kuršių Nerijos ir Kauno sukvietė Žemaitijos žynys Kęstutis Juška. Susirinkusiesiems jis pasakojo apie lietuvių nepelnytai užmirštą meilės deivės Mildos dieną, Mildos vardo kilmę, šią deivę apipynusias legendas, pakvietė į ekskursiją mitologiniu Gyvybės keliu. Ant Darnos aukuro buvo aukojamas gintaras, duona ir žolynai.

Telaimina deivė Milda meilę ir laisvę lietuvių širdyse
|

Telaimina deivė Milda meilę ir laisvę lietuvių širdyse

Gegužės mėnuo lietuviams atneša sodų žydėjimą, gamtos ir jausmų kilimą, norą matyti meile spindinčias akis. Prasmingiems lūkesčiams ir tinkamu laiku – gegužės viduryje – mus sutelkia meilės deivės Mildos šventė. Kaip tauta jaučia meilę, bendravimą ir tarpusavio artumą? Šiais laikais dažnai piešiamas niūraus, atšiauraus, nedraugiško lietuvio paveikslas. Kai kas net teigia, kad lietuviai savanaudžiai, džiaugiasi kaimyno nelaime, lietuviu negalima pasikliauti. Kaip yra iš tiesų, kokia mūsų būdo gelmė, kokia dabartis? Tai, kad lietuviai užima pirmąsias vietas pasaulyje mobiliosios telefonijos, interneto plėtroje, socialinių svetainių lankymesi, tiesiai nurodo, kad lietuvio būdui būdingas bendravimas. Tai, kad lietuviai savo laiku sustabdė mongolų-totorių ordas, kryžiuočių-kalavijuočių ordinus, rodo išskirtinį gebėjimą susivienyti ir glaudžiai petys petin kautis už savo žemę ir žmones – tai tarsi didžiulės meilės, kultūros ir jėgos viršūnė. Didžioji dauguma šimtatūkstantinio lietuvių liaudies dainų kraičio yra susieta su meile. Meilės būdo neabejotina išraiška – šokiai. Visais laikais mes tą vertiname ir sugebame.

Lietuvių meilės deivė – Milda ar gervelė?
|

Lietuvių meilės deivė – Milda ar gervelė?

Įdomu, ar lietuviai savo prigimtinėje religinėje sistemoje turėjo deivę, globojusią santykius tarp priešingų lyčių, kūnišką patrauklumą, meilę, santuoką? Mitologinis pasaulis yra realiojo atspindys – dangiškoji šeima tai idealus pasaulietinės modelis. Taip yra visose pasaulio tautų religijose. Tikėtina ir baltiškos kilties tautų kultūroje. Populiarioje žiniasklaidoje vis paminima Milda, teigiama būtent ją buvus senovės lietuvių meilės ir piršlybų dievaite. Kitas klausimas, iš kur tos žinios? Ar išliko duomenų apie dievaitę Mildą patikimuose rašytiniuose šaltiniuose, ar bėra kiek tokios dievybės atminties tautosakoje ir folklore?
XIX a. Teodoras Narbutas (1784–1864) savo Lietuvos istorijos veikalo pirmajame tome, skirtame mitologijai ir išleistame 1835 m., išties aprašo dievaitę Mildą, globojusią meilės reikalus. Ir netgi nurodo vieną jos šventyklą buvus šalia Vilniaus, Antakalnyje, kitą – prie Kauno, Aleksote. Verta pacituoti šį tekstą, nes vėliau ne vienas interpretuotojas vis ką nors nuo savęs pridėdavo, pagražindamas meilės dievaitės įvaizdį. Taigi T. Narbutas rašo: „Milda yra meilės ir piršlybų deivė, kitaip Aleksota (Alexota). Kronikose apie ją nėra nieko konkretaus, vien šiokie tokie spėliojimai, tačiau padavimai, pasakojimai ir kai kurios liaudies dainos paaiškina tą mitą… Jai buvo skirtas balandžio mėnuo… O tyrimai tik vietiniai ir apima Kauno apylinkes, kur toji deivė, matyt, buvo ypač garbinama. Vienas iš to labai seno miesto priemiesčių iki šiol tebesivadina Aleksotu.

Kad būtum laiminga, meilė nebūtina
|

Kad būtum laiminga, meilė nebūtina

Laimė – neapčiuopiama būsena. Ko reikia, kad būtum laiminga – laiko, mylimo žmogaus ar suvokimo, kad jau tokia esi, nes kvėpuoji? Neseniai Londone įkurtas tarptautinis judėjimas „Už laimę” („Action for Happiness” pasiūlė 10 taisyklių, kurių laikymasis padės žmonėms jaustis laimingiems. Judėjimo iniciatoriai – Didžiosios Britanijos mokslininkai. Organizacija jau turi daugiau kaip 4 tūkstančius narių iš 60 pasaulio šalių.
„The Daily Telegraph” rašoma, kad judėjimas siekia paveikti visuomenę, kad ji kardinaliai pakeistų savo gyvenimo būdą ir pagaliau pradėtų gyventi kokybiškai. Nepaisant įspūdingų pasiekimų technologijų, mokslo, genų inžinerijos srityje, žmonės kažkodėl jaučiasi nelaimingesni nei prieš 50 metų. O tiesa, manau, paprasta – laimė yra kiekviename iš mūsų. Tik dažnai nukrypstame nuo savasties, nuo savo vertybių, įsitikinimų. Vaikomės laimės paukštės spalvotomis plunksnomis, o pasirodo, ji tupi ir laukia, kada mes leisime pagaliau jai skristi. Kada pasiryšime būti laimingi. Ne rytoj, ne kitą savaitę ir ne po metų. Bet čia ir dabar. Žmonės būtų žymiai laimingesni, jei nepuoselėtų lūkesčių ir neplanuotų savo gyvenimo penkmečiais. Nesietų laimės su darbu, su didesne alga, su mylimuoju, su erdvesniais namais. Nepasiteisinusios viltys palieka tik kartėlį ir nusivylimą. Ieškome naujo įkvėpimo, naujo pagrindo po kojomis, kad galėtume svajoti ir kurti. Kol vėl atsitrenkiame į sieną. O užtektų prisiminti, kad laimė yra tai, ką turime, tik dažnai to nevertiname. Bet čia mano nuomonė.

Kas yra meilė? Kokios yra laimingos meilės paslaptys?
|

Kas yra meilė? Kokios yra laimingos meilės paslaptys?

Meilė.. Toks populiarus žodis šiuolaikinėje visuomenėje. Iš vienos pusės lyg ir aukštinamas, kaip begalinės laimės, palaimos ir gėrio atitikmuo, iš kitos pusės banalus, nuvalkiotas ir su purvu sutryptas žodis. Šiuolaikinėje visuomenėje nebemoka žmonės mylėti, o savo kvailumu ir egoizmu sutrypė ir suteršė šį nuostabų, šventą žodį. O pametę žodžio “meilė” tikrąją prasmę skaudina kitus, bet labiausiai pastebi, jog yra skaudinami. Daugelis žmonių niekada nebuvo iš tikro mylimi. Kai kuriem pasiseka, jie sutinka žmones pažinusius tikrą meilę. Vos pajautę kažką netoli, kas iš tikro pažįsta besąlygišką, bepriežastinę meilę, džiaugiasi atradę tokį žmogų ir vietoje to, jog panorėtų patobulėti, panori tokius žmones nusavinti ir priversti elgtis kitus pagal savo taisykles, patalpinti juos i prokrusto lovas ir nukapoti ten kur jiem atrodo esą kažko per daug, patempti ten, kur jiem atrodo esą kažko per mažai. Tą daro tėvai, tą daro mokytojai, tą daro draugai, tą daro gyvenimo partneriai, o vėliau vaikai. Ir taip visi vieni kitus kapoja, formuoja ir taip visi lieka nelaimingi, nepatenkinti, jaučiasi nesuprasti. Tai nėra gerai ar blogai, tiesiog taip yra, nes dauguma žmonių neturėjo galimybės pažinti kas yra meilė, o tiem kas pažino belieka kantriai ir su atjauta, kartu su besąlygiška meile, leisti atsitiesti suluošintom žmonių širdim. Nes vos atsiranda vertinimas, jog kažkas yra blogai, atsiranda bandymai kišti į kitokią prokrusto lovą. Žmogus pats turi norėti padėti sau, tik tada galima jam padėti. Niekas negali už tave mąstyti visą laiką, niekas negali už tave jausti, niekas negali už tave tobulinti savo proto ar platinti tavo suvokimo. Visam tam reikia tavo noro. Tai turi ateiti iš tavęs, tik tada kitas galės tau padėti padėti sau pačiam. Tai galioja ir meilės pažinime ir kitose sferose.

Paveiki Valentino meilė: prieš pasaulį – pasauliui
|

Paveiki Valentino meilė: prieš pasaulį – pasauliui

Modernusis sentimentalios meilės garbinimas, kuris šventiniu šurmuliu pažymimas kiekvieną vasarį, turi nedaug bendro su šventuoju Valentinu. Vienintelis žinomas faktas apie šio III a. dvasininko gyvenimą kalba mums, kad jį asmeniškai kvotė Romos imperatorius Klaudijus II ir reikalavo atsiversti į Romos pagonių tikėjimą (arba mirti). Valentinas atsisakė ir vietoj to pabandė į krikščionybę atversti Romos imperatorių, bei galiausiai mirė kankinio mirtimi. Tad nors Valentino istorija nieko bendro neturi su rožėmis, šokoladu ir širdelės formos servetėlėmis, ji kur kas artimesnė tikrajai meilei, nei mes įsivaizduojame. Iš tikrųjų krikščionys supranta, kad meilė yra kur kas vertesnė, stipresnė ir sudėtingesnė nei pigi mūsų amžiaus romantika. Sunku apibūdinti tai tinkamesniais žodžiais, nei esantys šio straipsnio pavadinime. Pirmąsyk atkreipiau dėmesį į posakį „contra mundum” („prieš pasaulį”), skaitydamas Džono Veslio laišką, skirtą nenuilstančiam visuomenės tarnui abolicionstui Williamui Wilberforce. Jame Veslis lygina Wilberforce su Atanazu, ankstyvosios krikščionybės „čempionu”, kuris dėl Kristaus „išstojo prieš pasaulį” gindamas Trejybės doktriną nuo arijonų erezijos. Mano draugas Richardas Johnas Neuhausas dar papildė šią frazę apibūdindamas šių dienų reformacijos judėjimą, dar vadinamą Hartfordo kvietimu: „Prieš pasaulį – pasauliui”. Ir Neuhausas, ir Veslis, ir Wilberforce, ir Atanzas, ir Valentinas – visi jie suprato, kad tikroji meilė savo artimam dažnai reiškia išstoti prieš pasaulį pasaulio labui.

Tobula meilė išveja baimę
|

Tobula meilė išveja baimę

Valentino diena, kaip meilės šventė, sėkmingai prigijo ir Lietuvoje. Tik pati meilės samprata lieka iki galo neaiški. Mokslininkai ir pamokslininkai skirsto meilę rūšimis ir porūšiais, suteikdami meilėms pavadinimus, tačiau jos apraiškų šiandieniniame pasaulyje juntame vis mažiau ir mažiau. Visi esame girdėję apie Agape, Erosą, Pragma, Liudus ir kt. ( K. Henrick), Stembergo trikompnentę meilės teoriją (1997 m.), kuri yra tiesiog stulbinančiai paprasta ir aiški. Ir tos žinios šiek tiek padeda. Nei daugiau nei mažiau, negu šiek tiek, nes žinoti ir mylėti yra toli gražu ne tas pats. Meilės patyrimo kasdien trokšta milijonai žmonių. Trokšta ir ilgisi nuo pirmų kūdikystės akimirkų iki paskutinio atodūsio senatvėje. Meilė suteikia prasmę gyvenimui ir vidinę motyvaciją darbui. Meilė yra gyvenimo eleksyras, be kurio nėra nei paties gyvenimo. O ir pats meilės šaltinis – mūsų Kūrėjas, kurio visa esybė ir esmė trykša meile, yra palankus mums, norintiems mokytis mylėti. Tik verslo pasauliui vargu ar naudinga mylinčių žmonių visuomenė. Juk žmonės, bijantys visko ir visuomet, yra geriausi vartotojai. Juos lengva įtikinti, lengva valdyti. Tad žmonija tendencingai mokoma godumo, besaikio vartojimo ir baimės…

Meilė viską keičia
|

Meilė viską keičia

Meilė nėra vienintelis mūsų emocinis poreikis. Psichologai pastebėjo, kad tarp pagrindinių žmogaus poreikių yra saugumo, savo vertės ir reikšmingumo jausmas. Meilė susijusi su šiomis reikmėmis. Jeigu jaučiuosi mylimas sutuoktinio, galiu atsipalai-duoti, nes žinau, kad mylimasis nepadarys nieko blogo. Būdamas su juo esu saugus. Galbūt mane kamuoja dvejonės dėl pasirinktos profesijos, gal kitose gyvenimo srityse turiu priešų, bet su sutuoktiniu jaučiuosi saugus. Mano vertės jausmą palaiko faktas, kad sutuoktinis mane myli. Juk jeigu jis myli, esu to vertas. Galbūt vaikystėje tėvai neigiamai arba dviprasmiškai atsiliepdavo apie mane, bet sutuoktinis pažįsta ir myli mane suaugusį. Jo meilė kelia mano savigarbą. Poreikis jaustis svarbiam yra toji emocinė jėga, kuri daugeliu atvejų skatina vienokį ar kitokį mūsų elgesį. Varomoji žmogaus gyvenimo jėga yra sėkmės troškimas. Juk norime, kad mūsų gyvenimas būtų kuo nors reikšmingas. Reikšmingumą kiekvienas suprantame savaip ir daug dirbame siekdami tikslo. Jausmas, kad esi mylimas, didina mūsų reikšmingumo pojūtį. Mes mąstome taip: „Jeigu yra žmogus, kuris mane myli, matyt, esu reikšmingas”.

Mirusi meilė ir pavydas. (Gimęs būti pirmu)
|

Mirusi meilė ir pavydas. (Gimęs būti pirmu)

Vieną saulėtą žiemą į pasaulį atėjo rudakis berniukas. Visai dar mažytis, bet mosikuodamas rankytėmis bandė stipriai įsitverti į orą, o gal į naują gyvenimą. Berniukas buvo nepaprastas, jo likimas, o gal ir prakeiksmas – amžinai būti pirmu. Maždaug trijų mėnesių, kai vaikas suprato šypsenos poveikį kitiems, pradėjo šypsotis tokia stulbinančia šypsena, kad visiems užgniauždavo kvapą. Mama berniuką tiesiog dievino, kaip ir savo tėvą, todėl pavadino jį senelio garbei – Eriku. Turbūt visi, tik ne pats mažylis, prisimena, kaip vos prieš dvi dešimtis senelis Erikas laikydamas savo anūką rankose ištarė tuos lemtingus žodžius: „Jis visada bus pirmas… mano anūkas, Erikas“. Po ketverių metų gimė Eriko sesuo – Viltė. Visiškai kitokia, nei brolis: žydraakė ir šviesiaplaukė. Mergaitės vardas buvo išrinktas dėl jos „paskirties“. Ji buvo paskutinė viltis mamai pasveikti, nors didelė dalis žmonių žinojo, kad tai, ką sugalvojo vaikų mama yra visiška nesąmonė, mat idėja buvo pasiskolinta iš senu laikų: „Vaiko gimimas gali išgydyti nuo bet kokių ligų“. Visą nėštumo laikotarpį Viltei grėsė pavojus, mes mama vis silpo. Gal ir buvo toje idėjoje kažkiek tiesos. Mergaitė suteikė savo mamai norą kapstytis iš ligos, todėl ji išgyveno dar penkis metus, tai buvo didelė laimė. Rita mirė su šypsena, kai Erikui buvo vos devyneri. Ernestas nesugebėjo išlaikyti abiejų savo vaikų todėl pasirinko mylimiausią – berniuką, o Viltę išsiuntė gyventi pas tolimą tetą.