Erich Fromm “Meilės objektai” Meilė sau
| |

Erich Fromm “Meilės objektai” Meilė sau

Nors niekas neprieštarauja, kai meilės samprata yra taikoma įvairiems objektams, daugelis yra įsitikinę, kad dora – mylėti kitus, o save mylėti – nuodėmė. Manoma, jei aš myliu save, vadinasi nemyliu kitų, taigi meilė sau yra savanaudiškumas. Šis požiūris turi senas tradicijas Vakaruose. Kalvinas kalba apie meilę sau kaip apie “piktžaizdę”. Froidas kalba apie meilę sau psichiatrijos terminais, bet ją vertina taip pat kaip Kalvinas. Jam meilė sau yra tas pats, kas narcisizmas, libido nukreipimas į save. Narcisizmas yra ankstyviausia žmogaus vystymosi stadija ir, jei asmuo vėlesniame gyvenime grįžta prie narcisizmo, jis nesugeba mylėti, o kraštutiniu atveju tampa bepročiu. Froidas manė, kad meilė yra libido pasireiškimas, ir jei libido yra nukreiptas į kitus – tai meilė, o kai į save – meilė sau. Tuo pačiu tai reiškė, kad meilė kitiems ir meilė sau yra priešingi dalykai, kuo daugiau vieno, tuo mažiau kito. Jei meilė sau yra blogis, tai nesavanaudiškumas yra gėris. Kyla šie klausimai: ar psichologiniai stebėjimai patvirtina tezę, kad tarp meilės sau ir meilės kitiems esama esminio skirtumo? Ar meilė sau yra tas pats savanaudiškumo fenomenas, ar tai priešybės? Be to, ar šiuolaikinio žmogaus savanaudiškumas iš tiesų yra rūpestis dėl savo paties individualybės su visomis savo intelektualinėmis, emocinėmis ir jausminėmis potencijomis? Ar “jis” nėra tapęs tik priedėliu prie savo socialinio-ekonominio vaidmens? Ar jo savanaudiškumas tapatus jo meilei sau, o gal jį ir gimdo kaip tik jos trūkumas?

Erich Fromm “Meilės objektai” Meilė Dievui
|

Erich Fromm “Meilės objektai” Meilė Dievui

Žmonių giminės vystymąsi, kiek mes jį pažįstame, galima būtų apibūdinti kaip palaipsnį žmogaus išsiskyrimą iš gamtos, iš motinos, iš kraujo ir žemės ryšių. Žmogaus istorijos pradžioje, nors ir praradęs pirminę vienybę su gamta, žmogus dar laikosi šių pirminių ryšių. Jis jaučiasi saugus grįždamas atgal, atgaudamas šiuos ryšius. Jis vis dar mano esąs tapatus gyvulių ir medžių pasauliui ir stengiasi apčiuopti sąryšį, likdamas vienybėje su gamtos pasauliu. Daugelis primityviųjų religijų liudija šį išsivystymo lygį. Gyvulys paverčiamas totemu, kiekvienas dėvi gyvulio kaukę iškilmingiausiuose religiniuose aktuose, kare; žmogus garbina gyvulį kaip Dievą. Vėlesnėse raidos pakopose, kai žmogaus gebėjimai jau išsirutulioja iki amatų ir menų lygio, kai žmogus nebėra priklausomas nuo gamtos malonių – randamų vaisių ir sumedžiojamų gyvulių – savo paties rankų tvarinį jis transformuoja į Dievą. Tai yra pakopa, kai garbinami stabai iš molio, sidabro ar aukso. Žmogus projektuoja savo paties jėgas ir gebėjimus į daiktus, kuriuos pats padaro, ir taip susvetimėjusia forma garbina savo šaunumą, tai, kas priklauso jam. Dar vėlesnėje pakopoje žmogus suteikia savo dievams žmogiškųjų būtybių pavidalą. Galėtų atrodyti, kad taip galėjo atsitikti tik tada, kai jis labiausiai suvokė save, kai suprato, kad žmogus yra pats reikšmingiausias ir sudėtingiausias “daiktas” pasaulyje. Šioje antropomorfinėje dievų garbinimo fazėje ryškėja dvi raidos kryptys. Viena orientuojasi į moterišką ir vyrišką dievų prigimtį, kita – į paties žmogaus brandos lygį, lemiantį tiek jo dievų prigimtį, tiek jo meilės pobūdį. Pirmiausia aptarkime religijos raidą nuo matriarchalinės prie patriarchalinės. Didžių ir išskirtinių Bochofeno ir Morgano atradimų XIX_a. viduryje dėka, nepaisant didelio akademinių sluoksnių pasipriešinimo, labai mažai beliko abejonių dėl to, kad daugelyje kultūrų prieš patriarchalinę būta matriarchalinės religijos fazės. Matriarchalinėje fazėje aukščiausia esybė yra motina. Ji yra deivė, taip pat didžiausias autoritetas šeimoje ir visuomenėje. Tam, kad suvoktume matriarchalinės religijos esmę, derėtų prisiminti, kas buvo sakyta apie motinos meilę. Motinos meilė yra besąlygiška, ji yra visa apsauganti, visa aprėpianti, nes negali būti kontroliuojama ar įsigyjama. Ji tekia mylimam asmeniui palaimos jausmą, be jos apima nereikalingumo ir nevilties jausmas. Motina myli savo vaikus dėl to, kad tai jos vaikai, o ne todėl, kad jie “geri”, paklusnūs ir vykdo visus jos norus ar komandas. Motinos meilė remiasi lygybe. Visi žmonės yra lygūs, nes visi yra motinos vaikai, Motinos Žemės vaikai.

Pirmoji mano meilė
|

Pirmoji mano meilė

Pirmoji mano meilė buvo nuostabus žmogus, Robertas. Neliaupsinsiu jo kerinčios išvaizdos ir skvarbaus proto, plataus akiračio ir kitokių privalumų. Tiesiog pasakysiu, kad tą žmogų mylėti buvo verta. Tai štai, atostogas mes nusprendėm praleisti kartu ir išvažiavom į Nidą. Keistai su tokiu gražuoliu jaučiausi pliaže, visos merginos kokių tik mankštos pratimų nedarė, kad jis atkreiptų dėmesį. 16 metų džiūsna, su neaiškios kilmės maudymosi kostiumėliu, joms kėlė tiek grėsmės kiek ir voriukas ant palangės. Kai Robertas išlipdavo iš jūros, visas įdegęs, per jo nuostabų kūną risdavosi vandens lašai, o mėlynos kaip dangus akys šypsodavosi, visos kaimynės, kaip susitarę tiesdavo savo kremus ir prašydavo patepti nugaras. Toks jau yra tas grožis, jis veda iš proto visus. Bet aš ne apie tai. Tą vakarą nusprendėm nueiti pasišokti į keltą. Prigriebėm dar vieną jo draugą, kad būtų linksmiau. Taip sėdėjom kelte už staliuko, klausėmės muzikos, šokom ir plaukėm per marias. O tada mudu su Robertu susiginčijom ir paskutinė pokalbio frazė buvo tokia, ją pasakiau pasikarščiavusi aš pati: -Gerai, padarom pertraukėlę. Tu pašok su kuo tik nori, aš padarysiu tą patį. Jeigu kas klaustų, kodėl mes atėjom kartu, pasakysim, kad tu mano pusbrolis.

Po galais, ką reiškia meilė? (I)
|

Po galais, ką reiškia meilė? (I)

Gimęs kūdikis neskiria savęs nuo aplinkos, tai, kad jam dainuoja mama – jam atrodo, kad dainuoja visas pasaulis ir jis, o jei jaučia alkį – viskas pasaulis išalkęs. Ir tik vėliau vaikas pradeda save identifikuoti kaip atskirą individą, nes pastebi rankutes, kurios gali kažką paliesti. Kodėl įsimylėję žmonės dažnai sutapatina save su mylimuoju, o blogiausia tai, kad pradeda jausti “nuosavybės”, “savojo turto” jausmą mylimąjam. Mylėdami dažnai pamirštame, kad mylimasis taip pat kaip ir tavo vaikai, broliai ar seserys tau nepriklauso. Tai visiškai laisvos, nepriklausomos asmenybės, kurias pažįstį geriausiai dėl savojo santykio su jų pasauliu. Bet pažinimas nesuteikia teisių ar pretendavimo į nuosavybę. Kam tu priklausai? Ir padarykime pauzę. Nes atsakant į šį klausimą visų pirma reikia žinoti kiek tu ir tavo mylimasis esate kartu. Eurofinės meilės stadijoje, tai apima pirmuosius mėnesius, o gan net ir vienerius metus įsivaizdavimas, kad “du tapo viena” yra taip stirpiai išreikštas, kad net sunku būtų įsiterpti. Ir kas tada? Kam tu priklausai? Jam/jai? Ko gali atsisakyti? Visko? Ką galėtum paaukoti -viską? Neskubėk, nes šis jausmas laikinas. Ne veltui yra sakoma “meilės mėnesis” tai subtili užuomina į tai, kad meilė nėra amžina ir galiausiai prieina sekantį etapą. Šiame etape jau pastebimi nekurie skirtumai, kurie “viena” gražina į dvi individualias asmenybes. Ar buvo iškilę šie klausimai. “Ji nori eiti į filmą, jis ne”, “Jai nepatinka jo draugai, jam nepatinka jos draugių draugija”, “jam nepatinka požiūris, jai nepatinka vertinimas”, “Abu nori kalbėti, nepasidalina kuriam kada”… Tai jau antrasis periodas ir šiame periode atsakyti į klausimą “Kam tu priklausai?” sudėtingiau. Nes vis gi balansuojama tarp noro priklausyti tam “kas tavimi (turi) rūpintis” ir tarp noro neprarasti savo sąvasties, kuri identifikuoja tave kaip žmogų.

Dienomis, kaip ši…
|

Dienomis, kaip ši…

Ar kada jautėtės svetimi? Tokie svetimi ir vieniši, jog nežinojote, kur dėtis, ką daryti… Dienomis, kaip ši, mane apninka ta keista, slogi nuotaika. Plaukiu minioje žmonių, tūkstančiai veidų, minčių lėtai slenka pro šalį. Rodos, reikia surasti nerimo šaltinį ir jį išrauti su šaknimis, bet ką daryti, jeigu problema ne manyje. Įsivaizduokite nebilį, kurio didžiausia svajonė ištarti žodį, tačiau jis negali, kad ir kaip karštai to trokštu. Taip jaučiuosi ir aš. Kaip iki išprotėjimo romantiškam žmogui gyventi, suvokus, jog meilė nebeegzistuoja, nes paprasčiausiai tam nebėra sąlygų. Žmonės nustojo vertinti tikrąjį jausmą, kaip pakaitalą rinkdamiesi įvairius svingerių vakarėlius, naujas sekso pozas ir pan. Visa tai skirta ne gyvenimui paįvairinti, o užpildyti tuštumą, kuri skirta meilei, tokiai, kokia ji turėtų būti, nors retas išdrįstų, tai pripažinti. Tą, ką žmonės šiomis dienomis vadina, tuo magišku žodžiu, yra išsigimęs jausmas, kurį skatina pinigų troškimas, egoizmas ir sielos tuštumas.

Liepos 6-oji – Tarptautinė bučinių diena (World Kiss Day)
| |

Liepos 6-oji – Tarptautinė bučinių diena (World Kiss Day)

Liepos 6-oji – ne tik Valstybės diena. Šiandien visas pasaulis švenčia ir bučiuojasi. Bučiuojasi, nes liepos 6-oji ir tarptautinė bučinių diena. Liepos 6 d. Jungtinės Tautos paskelbė – Tarptautine bučinių diena (World Kiss Day). Nėra žinoma, kada tiksliai atsirado bučinys. Nėra jo išradėjo. Tačiau aišku, kad dabar bučinys yra kultūros reiškinys. Besibučiuojančius žmones matome filmuose, gatvėje. Taip formuojasi stereotipas, kad tam tikru metu turime bučiuotis. Meilę galima išreikšti anaiptol nebūtinai bučiniu, bet kitomis glamonėmis, tačiau mūsų visuomenėje šį jausmą, visų pirma, reiškia bučinys. Bučinys gali reikšti ir pagarbą. Pavyzdžiui, kai bučiuojama ranka. Be to, bučinys – taip pat ir palankumo, dėkingumo, draugiškumo ženklas. Jais apdovanojame mylimus žmones, kai juos sveikiname, susitinkame, išlydime ir t.t. Bučinys į kaktą reiškia rūpestį, į skruostą – svetingumą. Kojos bučiuojamos, rodant paklusnumą (šis paprotys gajus tarp įvairių tikėjimų išpažinėjų). Bučiuojant į lūpas išreiškiama meilė. Tiesa, kai kurios tautos bučiuojasi kiek kitaip nei likęs pasaulis: eskimai ir lapiai pasitrina nosimis nei suglaudžia lūpas. Psichologai vienu balsu tvirtina, kad bučiniai – vienas svarbiausių elementų poros gyvenime. Išnykę bučiniai – pirmasis pavojaus signalas, rodantis, kad santykius užpuolė problemos. Amerikiečių mokslininkė Sheril Kirshenbaum nustatė labiausiai įsimenamą įvykį šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Tai – pirmasis pasibučiavimas su mylimu žmogumi, teigia BBC.

Meilė (1 dalis)

Meilė (1 dalis)

Meilė – žmogaus patyrimo dalis, pasireiškianti viena ar keliomis iš šių formų: prisirišimas, draugystė, artumas, smarkus potraukis, aistra, tarpusavio „chemija”, intymumas, galėjimas pasakoti vardan meilės objekto, nepaaiškinamas panašumo ar ryšio jausmas su meilės objektu, kuriuo gali būti kitas žmogus, gamta, arba abstraktus objektas (tėvynė ir pan.). Meile gali būti vadinama būsena, jausmas, emocijos, elgesys, mintys, suvokimas ir požiūris. Meilė yra viena iš esminių tarpusavio santykius ir savęs suvokimą lemiančių ir apibrėžiančių sąvokų. Daugelyje religijų meilė taip pat naudojama kaip sąvoka išreikšti tikinčiojo ryšiui su dievybe ar religiniu mokytoju. Meilės sąvoka skirtingų žmonių ir bendruomenių yra suvokiama ir interpretuojama labai skirtingai. Meilė yra viena iš pagrindinių meno temų. Draugystė turi dar vieną nepaprastai svarbią paskirtį žmonių gyvenime – pasirengimą aukščiausiai žmogiškų ryšių formai – meilei. Meilė – tai prisirišimo, atsidavimo jausmas. Mes mylime savo tėvus, artimuosius, gimtąjį kraštą, gamtą, gyvūnus, daiktus bei reiškinius. Tačiau meile dažniausiai suprantami ypatingi vyro ir moters santykiai.

Meilė (2 dalis)

Meilė (2 dalis)

Mokslininkai nustatė, kad žmogus įsimyli per penktadalį sekundės. Kad žmogus įsimylėtų, pakanka tik penktadalio sekundės. Tai nustatė Sirakūzų universiteto Niujorke mokslininkai, kurie taip pat konstatavo, kad meilės poveikis panašus į kokaino. Pirmoji meilės banga suaktyvina 12 įvairių smegenų sričių, o į kraują patenka tokie junginiai kaip oksitocinas, dopaminas, adrenalinas ir vazopresinas. Įdomu tai, kad šių hormonų atsiradimą skatina ir kokaino vartojimas. “Meilę galima paaiškinti moksliškai. Bet iki šiol tebėra neaišku, ar mes mylime širdimi, ar vis dėlto galva? Drįsčiau teigti, kad vis dėlto labiau galva, nors širdis irgi dalyvauja šiame procese”, – pareiškė viena iš tyrimo autorių profesorė Stefani Ortigo (Stephanie Ortigue). Žmonija meilę tyrinėjo labai nedrąsiai ir atsargiai – buvo kitų rimtesnių problemų, reikalaujančių gilių mokslinių tyrinėjimų, pavyzdžiui, amžius žmones kankinančios įvairios ligos ir t.t. Bet paaiškėjus, kad tos ligos atsiranda kartais dėl nelaimingos meilės, į meilę pradėta žiūrėti visai kitaip. Garsiuose pasaulio universitetuose atsirado net specialios laboratorijos, tyrinėjančios išskirtinai meilės jausmus. Šiose laboratorijose padarytos sensacingos išvados: meilė – tai jausmas, kurio pagrindą sudaro ne koks tai ypatingas dvasinis pakilimas, o biologiniai, cheminiai arba fiziniai procesai, kuriuos galima išreikšti formulėmis.

Meilė (3 dalis)

Meilė (3 dalis)

Romantiška meilė veikia kaip vaistai, teigia mokslininkai, nustatę, kad ji skausmą gali malšinti taip pat veiksmingai kaip morfijus. Santykių sukelta aistra fizinį skausmą užblokuoja taip pat kaip ir vaistai nuo skausmo ar narkotikai, rodo tyrimas. JAV mokslininkai šią teoriją patikrino su 15 universiteto studentų ir studenčių, kurie buvo neseniai užmezgę naujus meilės santykius. Jiems buvo rodomos jų partnerių nuotraukos, o tuo pačiu metu kompiuteriu valdomas šiluminis zondas, pritvirtintas prie delnų, sukeldavo nedidelį skausmą. Eksperimento metu studentų smegenys taip pat buvo skenuojamos magnetinio rezonanso aparatu. Tyrimas parodė, kad mylimo žmogaus nuotraukos sukeltas meilės jausmas veikė kaip galingas vaistas nuo skausmo. Tačiau tyrimo dalyviams žiūrint į patrauklaus pažįstamo žmogaus nuotrauką tokio poveikio nebuvo. Tiriamųjų smegenų magnetinio rezonanso nuotraukos parodė, kad meilės daromas poveikis prilygsta morfijui ar kokainui. Abiem atvejais veikiami smegenų „atpildo centrai”. „Kai žmonės yra šioje aistringos, nežabotos meilės fazėje, smarkiai pasikeičia jų nuotaika, o tai veikia skausmo pajutimą”, – teigė tyrimo autorius Šonas Makki (Sean Mackey) iš Stanfordo universiteto Medicinos centro Kalifornijoje.

Meilė (4 dalis)

Meilė (4 dalis)

Pasaulinė sveikatos organizacija net gi įtraukė meilę į ligų sąrašą ir davė jai atskirą numerį – F63.9. Meilės tyrinėtojai išanalizavo du su puse tūkstančių smegenų nuotraukų, gautų tiriant 17 koledžo studentų, kurie buvo įsimylėję prieš du mėnesius. Studentai žiūrėdavo savo meilės objektų nuotraukas, o tuo tarpu magnetinės tomografijos aparatas fotografuodavo jų smegenis. Minėtame tyrime kompiuterio pagalba sudarytame žemėlapyje smegenų gilumoje buvo matomi “karštieji taškai”. Toji sritis užpildyta ląstelėmis, kurios tiekia arba gauna dopaminą. “Meilė iššaukia galvos svaigimą, panašų į amfetamino toksinį poveikį, – tvirtina daktaras Maiklas Lebovičius iš Niujorko psichiatrijos instituto, – be to, ji turi autizmo bruožų”. Anksčiau minėtieji tyrinėtojai išanalizavo ir septyniolikos jaunuolių, kuriuos neseniai paliko jų antrosios pusės, smegenų nuotraukas. Jie pastebėjo, kad smegenų dalies, atsakingos už meilę, aktyvumas padidėjęs. Argi tai nėra mokslinis patvirtinimas to, kas jau seniai buvo rašoma eilėraščiuose ir romanuose: kai tave palieka – meilė sustiprėja. Mokslininkų gauti rezultatai padeda suprasti, kodėl meilė susijusi su tokiu dideliu skaičiumi emocijų.