Kai skiria kilometrai
Vienas pasimatymas per mėnesį, per metus, per visą gyvenimą. Naktiniai susirašinėjimai internetu, ilgi ir brangūs pokalbiai telefonu, viltis susitikti, apsikabinti, pasimylėti. Ir kančios. Dėl nesaugumo, dėl suvokimo, kad kito karto gali ir nebūti, kad neužteks jėgų sulaukti. Mylėti per atstumą galbūt ir įmanoma, bet ar tokia meilė atneša laimę? Ar užtenka vien žinojimo, kad turi žmogų, kurį paskutinį kartą matei per praėjusias Kalėdas ar užpernai? Galų gale seksas – kiek galima tverti be jo? „Meilė per atstumą? Tai panašu į medaus laižymą per stiklą“, – piktinasi vieni. Kiti mano, kad stipraus dvasinio ryšio negali suardyti nei laikas, nei atstumas, nei kartais nesutramdoma žmogaus fiziologija. Kai įsimylėjėlius skiria viso labo niekingi trys šimtai kilometrų, santykius net sunku vadinti meile per atstumą – šokti į mašiną ir parlėkti iš Vilniaus į Klaipėdą galima net vidury nakties ir ne vieną kartą per savaitę. Tačiau ką daryti, kai poras skiria valstybinės sienos ar net vandenynai? Vienas pas kitą juk neprilakstysi – brangu, o ir darbdaviui ispanui ar airiui juk nepasakysi, kad apelsinai nusiskins patys ar baro klientai liks neaptarnauti. Anksčiau karčių santykių per atstumą dažniausiai ragaudavo vien jūreivių žmonos. Dabar, kai pusė Lietuvos uždarbiauja svetur, kankintis priverstas kas penktas. Buvusio jūreivio žmona Nijolė neslėpė atsigavusi tik tuomet, kai penkiolika metų į jūrą plaukęs vyras sutiko su jos ultimatumu – arba žmona, arba darbas.