Visų pirma, bebrų sruogliai tai visai ne riebalai ir netgi į juos nepanašūs. Prie analinės angos bebrai turi dvi poras liaukų. Suaugusių bebrų jos būna vištos kiaušinio dydžio. Viena pora yra riebalinės liaukos. Riebalinių liaukų mase bebrai tepa kailį, kad neperšlaptų vandenyje. Savo kailinius šie graužikai labai prižiūri. Didelę gyvenimo dalį jie praleidžia besišukuodami ir tepdami riebalais plaukus. Kailio šukavimui specialiai pritaikyti antrieji užpakalinių kojų pirštai. Jų nagai skelti, panaudojami kaip šukos. Bebrų šeimos gyvenamoje teritorijoje paprastai būna žvėrelių tualeto vietos. Mes su draugu gaudydami bebrus jas vadindavome “bebrų pirtimis”. Ypač didelės “bebrų pirtys” Nevėžyje. “Pirtims” žvėreliai pasirenka aukštus nugriuvusius upės krantus, kad besišukuodami gerai matytų aplinką. Tokiose vietose kranto molyje būna daug visą laiką šlapių, nublizgintų takų, ištryptų aikštelių, kupstų. Pelkėse, kur bebrai yra susirentę trobeles, tualeto procedūros paprastai atliekamos ant trobelės stogo.

Gana kuklių spalvų paukštelis (pilka nugara, ruda uodega) turėjo ryškiai mėlyną šilku blizgantį pagurklį, juodu dryželiu atskirtą nuo rudos krūtinės, su balta dėmele viduryje. Sakytum, mažam paukšteliui smeigtuku buvo prisegtas rugiagėlės žiedas. Tarsi iš pasakos nusileidęs paukštelis, grakščiai kilnodamas rudą uodegą, dideliais šuoliais striksėjo dar nepraskydusios durpių masės pakraščiais ir kraipydamas galvą dairėsi laimikio. Suradęs kažkokį durpės tyrėje įklimpusį vorą, kaipmat sudorojo ir toliau nustriksėjo tiesiai po arklių kojomis. Iš profesoriaus T.Ivanausko knygų žinojau, kad šis nuostabus paukštelis vadinamas mėlyngurkle. Profesorius rašė, kad tai retas Lietuvoje giesmininkas, pastebėtas tik Nemuno deltoje ir prie Žuvinto ežero. Man tais laikais šios vietovės atrodė tokios tolimos ir paslaptingos. Ir štai šis gamtos stebuklas čia, mano tėviškėje. Tada man tarsi atsivėrė akys. Ėmiau vis labiau gilintis į prof. T.Ivanausko knygas, ir tų “stebuklų” tėviškės pelkutėse ir laukuose vis gausėjo. Tie retieji gyvūnai ne visada būna jau tokie reti – ne visada juos pastebime.

Derliaus nuostoliai skaičiuojami pagal tų metų rajono ar ūkio augalų aruodinį arba realizacinį derlingumą. Atsižvelgiama į pasėlių būklę, nuostolių įvertinimo komisija derlingumą gali didinti ar mažinti 10 procentų. Jei pasėlių kokybė bloga, kompensacija gali būti nemokama arba išmokama pagal tuo metu galiojančias minimalias ribines supirkimo kainas. Kitoms kultūroms taikomos rinkos kainos, o subsidijuojamos produkcijos kainos skaičiuojamos kartu su subsidija. Žiemkenčiams kanopinių žvėrių padaryti nuostoliai apskaičiuojami iki pavasario darbų pradžios. Kompensuojamos tik išlaidos. Kompensacija už sugadintas kultūrines pievas ir ganyklas, daugiamečių žolių pasėlius skaičiuojama pagal vienerių metų produkciją, pridedant įrengimo išlaidas.

Ir savo ausimis nepatikėjau, kai vieną šiltą vėlyvą 1991 metų liepos vakarą, sėdėdamas medžiotojo bokštelyje ir laukdamas į javus išeinančių šernų Margininkų kaimo palaukėje, aiškiai išgirdau: “put-pelė, put-pelė”. Taip prisistatė mažasis gaidžiukas iš tolimos jau primirštos vaikystės. Nuo tos nakties putpelių patinėlių balsus girdėdavau vis dažniau ir įvairiose vietose: prie Patamulšėlio gyvenvietės, Margininkų, Piliuonos, Gervėnupio, Dubravų kaimuose. Kasmet pakaunėje putpelių gausėjo. Girionių klubo medžioklės plotuose (5000 ha) suskaičiuodavau per dešimtį skirtingose vietose šaukiančių putpelių gaidžiukų.

Vasara. Baigėsi karštas birželis, įpusėjo karšta liepa. Po miško pievas vakarais bliaudami laigo stirnas besivaikydami stirninai. Nerimsta medžiotojai. Nors ir mažai licenzijų stirninams nušauti gavę, sėdi jie vakarais bokšteliuose, laukia gražuolių ožių, uodus šerdami. Patiko viena Dubravos girios pieva ir man. Bokštelyje atsisėdu dar su šviesa. Karštyje vangiai čiulba strazdai, vieną kitą posmelį užtraukia kikilis, čirpia geltonoji starta. Jau po Petrinių, bet dar keletą kartų skardžiai užkukuoja gegutė, dar čirpia margieji žiogeliai ir jau pradeda savo smuikus derinti žiogai…

Kovo mėnesį meta ragus taurieji elniai. Vyresni patinai, nešiojantys pačias gražiausias karūnas, ragų netenka pirmieji. Antramečiai jaunikliai savo “ylas” ar trečiamečiai dvišakius – trišakius ragus nešiojasi netgi iki gegužės pradžios. Kai vėlyvas pavasaris ir miške gilu sniego, elniai dar daug laiko praleidžia prie šėryklų, kirtavietėse, prie specialiai žvėrims nukirstų drebulių. Ten galima aptikti patinų numestus ragų vainikus. Ant sniego ypač stambesnieji ragai gerai matosi. Tokiais pavasariais daug elnių ragų prisirinkdavo kaimo gyventojai, miško darbininkai, miškininkai Šiaulių, Joniškio, Akmenės rajonuose. Dažnai elnių ragus kaimiečiai rasdavo prie galvijų fermose įruoštų siloso duobių, kur naktimis ateidavo maitintis šie miško gražuoliai. Dabar tauriųjų elnių, o ypač patinų su gerais stambiais ragais sumažėjo.

LNK televizijos “N-14” laidoje apsikabinusi savo šuniuką šungaudžius koneveikia moteriškė Jonavoje; policininkui nušovus palaidą šunį rauda visa šeimyna; ponas Zenonas Butkevičius žurnale “Gamta-medžioklė-žūklė” (“Negerbiami nei įstatymai, nei žmonės”, Nr.4/5) piktinasi šunų skerdynėmis Vaiguvoje, Kelmės. r., ir džiaugiasi, kad atsirado vienas šuns savininkas, ieškosiąs teisybės teisme už jo šuns sunaikinimą. Nupiešiamas toks vaizdas, jog savivaldybių , seniūnijų pareigūnai, pasitelkę medžiotojus bei visokius degradavusius piliečius, tyko prie šunų savininkų kiemų vartų, kad tik nustvertų jų augintinį ir susidorotų su juo. Tačiau iš tikrųjų yra ne taip: savivaldybėms valkataujančių ir netvarkingai laikomų šunų ir kačių problema yra pati nemaloniausia. Keturkojų naikinimo ir gaudymo akcijos vykdomos tik neatlaikius gyventojų, negalinčių ramiai per šunis gyventi, spaudimo.

Trūkstant tinkamų pušims augti žemės plotų, buvo nutarta pušies pliusinių medžių klonų archyvą pasodinti buvusios Jiesios girininkijos šlapiose Barauskinės kaimo pievose. Nors ir nelabai man tas sprendimas patiko, teko sutikti su valdžios komisijos išvadomis. Skiepytas ir šiltnamiuose išaugintas pušeles sodinome derlingoje priemolio dirvoje, braidžiodami po vandenį. Dalyje ploto ekskavatoriumi netgi teko sukasti kauburius. Kadangi visoje Jiesios girininkijoje nebuvo nė vienos didelės ar mažos pušies, klonų archyvo želdinius užpuolė briedžiai, kurių tada Jiesios ir Pajiesio miškuose buvo daug.

Visų gyvūnų vystymasis vyksta bangomis, tam tikrais ciklais. Kuo mažesnis gyvis, tuo sunkiau sekasi žmogui reguliuoti jo gyvenimą. Susidarius palankioms sąlygoms, per tam tikrą laiką vabzdžių skaičius sparčiai didėja, populiacija pasiekia klestėjimo maksimumą, o po to sparčiai sunyksta dėl įvairiausių priežasčių: klimato pasikeitimo, maisto stokos ir ligų bei parazitų. Miško patologai paskaičiavo, kad vidutiniškai viename ha kinivarpų nusiaubtų eglynų miško paklotėje žiemoja pusė milijono žievėgraužių. Atšilus orams, kai pradeda sprogti karpotojo beržo pumpurai, ši mažųjų niekadėjų armija pakyla iš miško paklotės ir patraukia į dar sveikus eglynus. Viename pažeistų eglynų hektare peržiemoję vabzdžiai gali nusiaubti tokį pat plotą (hektarą) dar sveikų eglynų.