Hobi

Jeigu vaikštinėjant Dubravos girioje užklysite į Vaišvydavos girininkijos 50 ir 51 kvartalus, kelią pastos išvirtusios storulės eglės, pušys pajuodusiais kamienais, apipuvusios, apaugusios kempinėmis. Suspaus širdį, pamačius dar stovinčių bet jau mirusių eglių guotus. Neskubėkite barti miškininkų už apsileidimą. Šis Dubravos girios 120 ha ploto kampelis paliktas tvarkytis pačiai Motinai Gamtai. Čia 1968 metais įsteigtas vietinės reikšmės rezervatas, nors žmogus su savo veikla į šį plotą faktiškai nesikiša nuo 1958 metų. Rezervatinės apyrubės statusą ši miško dalis oficialiai gavo 1994 metų gruodžio 30 d. Tuomet Vyriausybė patvirtino ir Dubravos rezervatinės apyrubės nuostatus.

Grakščiais šuoliukais laputė persekioja riebų pelėną. Būk gudresnis už ją: prisidengdamas krūmais, susikūprinęs sėlindamas melioracijos grioviais, priartėk prie rudosios per šūvio atstumą. Pabandyk pacypčioti lūpomis kaip pelėnas, jei dar truks kelių dešimčių metrų iki tikro šūvio, arba nuspėk, kuriuo kiškių takeliu, pro kurį pavienį laukų ąžuolą ar krūmų kuokštą rudoji patrauks į artimiausią miškelį. Pavyks ne iš karto... Bet tam juk ir medžioklė - sportas , poilsis, padažnėjęs širdies plakimas susijaudinus. Deja, mes daugiausiai težinome rikiuotis medžiotojų linijoje, klausyti varovų klyksmo ir po medžioklės tikėtis keleto šerno šonkaulių... O apie lapių medžioklę su vėliavėlėmis ir užsiminti neverta - vilkų neįstengiame vėliavėlėmis apsupti, kas terliosis dėl lapės...

Kad Lietuvoje neapykanta vilkams pasireiškia pačiomis rafinuočiausiomis naikinimo priemonėmis, kaip parašė p. S.Paltanavičius ("Kauno diena", "Ir vilkus reikia... ginti"), tai, sakyčiau, tik žurnalistinė retorika (jos, beje, irgi nereikia neigti). Lietuvoje vilkų niekas nenuodija, netgi neteko girdėti, kad gaudytų spąstais. Dar daugiau, mažai kur naudojamas kiek sėkmingesnis vilkų medžiojimo būdas su vėliavėlėmis. Mažai belikę ir medžiotojų, kurie sugeba vilkus prisišaukti pamėgdžiodami jų kaukimą. Vilkų daugiausiai nušaunama tik atsitiktinai per kitų žvėrių medžiokles.

Norint atlikti stažuotę, reikia susirasti medžiotojų būrelį ar klubą ir susitarti su pirminiku, kad priimtų stažuotei. Daugelis stažuotę įsivaizduoja tik kaip dalyvavimąkeliose medžioklėse varovu. Tačiau to maža. Taisyklėse reikalaujama, kad būtų stažuojamasi vieną sezoną. Naujas medžioklės sezonas prasideda nuo balandžio 1 d. - slankų pavasarinės medžioklės pradžia. Nuo tada ir reikia pradėti stažuotis. Kandidatai į medžiotojus turi dalyvauti visų rūšių medžioklėse: pavasario slankų bei didžiųjų ančių gaigalų medžioklės, kanopinių žvėrių tykojimas bokšteliuose, vasaros - rudens paukščių medžioklės, kiškių medžioklės, medžioklės su varovais ir kt. Dalyvaujant medžioklėse su varovais, stažuotojas turi išmokti ne tik žvėris varinėti, bet ir pastovėti medžiotojų linijoje prie patyrusio medžiotojo. Medžioklių vadovai stažuotojus turi surašyti į medžioklės lapus.

Taip, barsuko kailis prastas, jo medžioklė sunki, bet juk ne šiaip sau jų skaičius sumažėjo net keturis kartus (Feliksas Žemulis. Lietuvos barsukai už angliškuosius gudresni. "Lietuvos rytas", 1998 m. sausio 30 d.) Natūralių priešų Lietuvoje barsukai lyg ir neturi - nebent vilkai galėtų susidoroti su per tolokai nuo urvyno nuklydusiu tvirtu, aštrias iltis ir ilgus tvirtus priekinių kojų nagus turinčiu barsuku, bet kiek tų vilkų Lietuvoje...

Medžiotoju tapau dar 17 metų neturėdamas. Žinių apie žvėris ir paukščius pakako, tačiau šaudyti pradžioje sekėsi prastai. O dar vienas vyresnis medžiotojas, matyt, norėdamas pajuokauti, pamokė, kad nusitaikęs į stovintį žvėrį ar tupintį paukštį šautuvo vamzdžius kiek kilstelėčiau aukštyn, kad jie uždengtų taikinį. Medžiojome pašešupiais, suriesdami "katilus" Šešupės lankose, grandine išsirikiavę perėjome arimus ir žiemkenčių laukus. Papietavę vorele ėjome šlapio alksnyno pakraščiu vingiuojančiu takeliu. Alksnynas augo netoli kiaulių fermos. Iš karto atkreipiau dėmesį į du šviežiai apgriaužtus nugaišusius mažus paršelius, besimėtančius miškelio pradžioje. Pagalvojęs, kad kur nors netoliese gali tūnoti lapė, kiek atsilikau nuo medžiotojų voros it į šautuvo vamzdžius įkišau šovinius.

Visų pirma, bebrų sruogliai tai visai ne riebalai ir netgi į juos nepanašūs. Prie analinės angos bebrai turi dvi poras liaukų. Suaugusių bebrų jos būna vištos kiaušinio dydžio. Viena pora yra riebalinės liaukos. Riebalinių liaukų mase bebrai tepa kailį, kad neperšlaptų vandenyje. Savo kailinius šie graužikai labai prižiūri. Didelę gyvenimo dalį jie praleidžia besišukuodami ir tepdami riebalais plaukus. Kailio šukavimui specialiai pritaikyti antrieji užpakalinių kojų pirštai. Jų nagai skelti, panaudojami kaip šukos. Bebrų šeimos gyvenamoje teritorijoje paprastai būna žvėrelių tualeto vietos. Mes su draugu gaudydami bebrus jas vadindavome "bebrų pirtimis". Ypač didelės "bebrų pirtys" Nevėžyje. "Pirtims" žvėreliai pasirenka aukštus nugriuvusius upės krantus, kad besišukuodami gerai matytų aplinką. Tokiose vietose kranto molyje būna daug visą laiką šlapių, nublizgintų takų, ištryptų aikštelių, kupstų. Pelkėse, kur bebrai yra susirentę trobeles, tualeto procedūros paprastai atliekamos ant trobelės stogo.

Šimtai kilometrų suvaikščiota upių ir upelių šlaitais ir slėniais, papelkiais ir pagrioviais su sunkia kuprine. Daug sugauta stambiausiųjų Lietuvos griaužikų. Bet tai jau praeitis... Greitai bus dešimt metų, kai iširo bebrų gaudytojų brigados, kurios šiuos žvėrelius medžiojo centralizuotai vieno ar kito Medžiotojų ir žvejų draugijos skyriaus medžioklės plotuose, nevaržomos medžiotojų būrelių ribų. Situacija pasikeitė: medžiotojų klubai tapo visateisiais savo išsinuomotų plotų šeimininkais ir visus žvėris bei paukščius medžioja patys.

Gana kuklių spalvų paukštelis (pilka nugara, ruda uodega) turėjo ryškiai mėlyną šilku blizgantį pagurklį, juodu dryželiu atskirtą nuo rudos krūtinės, su balta dėmele viduryje. Sakytum, mažam paukšteliui smeigtuku buvo prisegtas rugiagėlės žiedas. Tarsi iš pasakos nusileidęs paukštelis, grakščiai kilnodamas rudą uodegą, dideliais šuoliais striksėjo dar nepraskydusios durpių masės pakraščiais ir kraipydamas galvą dairėsi laimikio. Suradęs kažkokį durpės tyrėje įklimpusį vorą, kaipmat sudorojo ir toliau nustriksėjo tiesiai po arklių kojomis. Iš profesoriaus T.Ivanausko knygų žinojau, kad šis nuostabus paukštelis vadinamas mėlyngurkle. Profesorius rašė, kad tai retas Lietuvoje giesmininkas, pastebėtas tik Nemuno deltoje ir prie Žuvinto ežero. Man tais laikais šios vietovės atrodė tokios tolimos ir paslaptingos. Ir štai šis gamtos stebuklas čia, mano tėviškėje. Tada man tarsi atsivėrė akys. Ėmiau vis labiau gilintis į prof. T.Ivanausko knygas, ir tų "stebuklų" tėviškės pelkutėse ir laukuose vis gausėjo. Tie retieji gyvūnai ne visada būna jau tokie reti - ne visada juos pastebime.

Derliaus nuostoliai skaičiuojami pagal tų metų rajono ar ūkio augalų aruodinį arba realizacinį derlingumą. Atsižvelgiama į pasėlių būklę, nuostolių įvertinimo komisija derlingumą gali didinti ar mažinti 10 procentų. Jei pasėlių kokybė bloga, kompensacija gali būti nemokama arba išmokama pagal tuo metu galiojančias minimalias ribines supirkimo kainas. Kitoms kultūroms taikomos rinkos kainos, o subsidijuojamos produkcijos kainos skaičiuojamos kartu su subsidija. Žiemkenčiams kanopinių žvėrių padaryti nuostoliai apskaičiuojami iki pavasario darbų pradžios. Kompensuojamos tik išlaidos. Kompensacija už sugadintas kultūrines pievas ir ganyklas, daugiamečių žolių pasėlius skaičiuojama pagal vienerių metų produkciją, pridedant įrengimo išlaidas.

Ir savo ausimis nepatikėjau, kai vieną šiltą vėlyvą 1991 metų liepos vakarą, sėdėdamas medžiotojo bokštelyje ir laukdamas į javus išeinančių šernų Margininkų kaimo palaukėje, aiškiai išgirdau: "put-pelė, put-pelė". Taip prisistatė mažasis gaidžiukas iš tolimos jau primirštos vaikystės. Nuo tos nakties putpelių patinėlių balsus girdėdavau vis dažniau ir įvairiose vietose: prie Patamulšėlio gyvenvietės, Margininkų, Piliuonos, Gervėnupio, Dubravų kaimuose. Kasmet pakaunėje putpelių gausėjo. Girionių klubo medžioklės plotuose (5000 ha) suskaičiuodavau per dešimtį skirtingose vietose šaukiančių putpelių gaidžiukų.

Vasara. Baigėsi karštas birželis, įpusėjo karšta liepa. Po miško pievas vakarais bliaudami laigo stirnas besivaikydami stirninai. Nerimsta medžiotojai. Nors ir mažai licenzijų stirninams nušauti gavę, sėdi jie vakarais bokšteliuose, laukia gražuolių ožių, uodus šerdami. Patiko viena Dubravos girios pieva ir man. Bokštelyje atsisėdu dar su šviesa. Karštyje vangiai čiulba strazdai, vieną kitą posmelį užtraukia kikilis, čirpia geltonoji starta. Jau po Petrinių, bet dar keletą kartų skardžiai užkukuoja gegutė, dar čirpia margieji žiogeliai ir jau pradeda savo smuikus derinti žiogai...