Hobi

Nurimo Medžioklės nuostatų ir taisyklių keitimo šurmulys. Miškų urėdijų medžioklės specialistai, medžiotojų ir žvejų draugijos bei medžiotojų klubų atstovai rašė ir rašė pastabas ir pasiūlymus šių dokumentų projektams, tačiau šių dokumentų priėmimas kažkur įstrigo ministerijų, departamentų ar Vyriausybės koridorių labirintuose. O kol kas visiškai neaišku, kaip bus atlyginama kanopinių žvėrių miškui padaryta žala. Ko vertos Aplinkos ministerijos nustatytos kanopinių žvėrių tankumo miško ploto vienete normos, kai vis daugiau ir daugiau atsiranda privačių miškų? Miškų urėdijos iš medžioklių plotų nuomos sutarčių privačių miškų plotus išbraukia, tuo pačiu sumažindamos ir leistiną kanopinių žvėrių skaičių likusiuose valstybinio miško plotuose. O kokį leistiną šių žvėrių tankumą sutartyse su medžiotojų būreliais gali nurodyti privačių miškų savininkai, kai jų miško valdos tėra 3-5 ha? O kai nėra nustatyto leistino kanopinių žvėrių tankumo, pagal dabar galiojančius medžioklės nuostatus šių žvėrių miškui padarytos žalos niekas neatlygins.

Jeigu kada Jums teks pamatyti šiek tiek didesnę už kryklę antelę su nepaprastai dideliu į galą platėjančiu snapu, žinokite, kad sutikote gana retą Lietuvoje šaukštasnapę antį. Dydžiu ji yra tarp dryžgalvės kryklės ir anties cyplės. Patinėlis sveria 600 - 650 g, o patelė - 550 g. Apsitaisęs vestuviniais rūbais pavasarį ar vėlai rudenį šaukštasnapis gaigalas labai puošnus. Metalu žvilga juosva galva, pagurklis baltas, krūtinė ir pilvas rudi, sparnų dengiamosios plunksnos melsvos, uodegos viršus ir apačia juodi, "veidrodėliai" sparnuose žali su baltais krašteliais iš priekio, dvi baltos išilginės juostos eina per pečius, didelis snapas juodas, kojos raudonos.

Nenorėčiau sutikti su vienoje televizijos laidoje medžiotojų klubo "REX" prezidento A.Matusevičiaus ir aplinkos apsaugos viceministro D.Lygio pareikšta nuomone, kad medžiotojai į medžiokles neturėtų neštis impregnuotų kuprinių ar polietileninių maišų. Esą medžiotojai neturėtų savo asmeniniams poreikiams naudoti medžioklės produkcijos. Anot jų, fauna, o tuo pačiu ir medžioklės produkcija, pasirūpinti gali miškininkai ar kiti medžioklės plotų valdytojai ar savininkai. Įvairių yra medžiotojų. Vieni nori tik šaudyti (jie galėtų šią aistrą numalšinti ir šaudyklose pyškindami į fanerinius žvėris ar bitumines lėkšteles), kiti nori šaudyti, bet būtinai į gyvus žvėris ir paukščius (tokie galėtų medžioti ir aptvaruose), tretiems šaudymas nėra pagrindinė medžioklės proceso dalis.

Bioįvairovės skyriaus viršininkas teigia, kad leidus pilkuosius kiškius medžioti per visą jų medžioklės sezoną, jų netgi sumedžiojama mažiau nei būdavo nušaunama per tas tris, griežtai nustatytas medžioklės dienas. O kaip sunku buvo aplinkosaugininkams atsisakyti tokio pilkųjų kiškių medžioklės reguliavimo! Medžiotojais visiškai buvo nepasitikima, ypač ministraujant B.Bradauskui. Tada Aplinkos ministerija rašė šūsnis įsakymų, reglamentuojančių kiekvieno medžiojamo žvėrelio ar paukščio medžioklę, užmirštant, yra kad visą medžioklę reguliuojančios taisyklės. Labai jau sunkiai atsisakyta tų beprasmiškų įsakymų, o ir atsisakyta jų ne visiškai. Tačiau dabar jau bent nereikia laukti ministro įsakymo, norint pradėti medžioti vieną ar kitą žvėrių bei paukščių rūšį - vadovaujamasi Medžioklės taisyklių nustatytais terminais.

Praėjus trejiems metams po sunkios 1995-1996 metų žiemos, kurios metu krito daug stirnų, šių žvėrių vėl pagausėjo. Palyginus su 1998 metų apskaita, stirnų skaičius 1999 metais padidėjo beveik dešimčia tūkstančių ir pasiekė 54209. 1998 metais stirnų Lietuvoje sumedžiota 3479, arba tik 7,9 procento. 1999 metais Aplinkos ministerija leido sumedžioti 5592 stirnas arba 10,3 procento. 1871 stirniną sumedžioti galima nuo birželio pirmosios iki lapkričio pirmosios, o 3721 patelę kartu su jaunikliais iki vienerių metų, o tai beveik 70 procentų visų leistų sumedžioti stirnų teks nušauti tik per vieną spalio mėnesį. Apskaitos lieka apskaitomis - ne visuomet jos būna labai tikslios, bet kad stirnų banda visai atsigavo, labiausiai, ko gero, pajuto miškininkai, nes stirnos praėjusią žiemą dideliuose plotuose pažeidė miško želdinius ir nuskabė ąžuoliukų, uosiukų ir pušelių viršūnes.

Šią Prienų šilo galiūnę 1967 m. aptiko Lietuvos miškų instituto mokslininkas S.Tuminauskas. Iki tol aukščiausia buvo laikoma 42 metrus užaugusi eglė Alytaus miškų urėdijos Punios šile, nudžiūvusi 1974 metais. 1968 metais Miškų instituto mokslininkas A.Gradeckas pasirūpino, kad nuo aukščiausios Lietuvos eglės būtų paimti ūgliai skiepijimui. Įeglės milžinės viršūnę įlipo Dubravos miškų urėdijos eigulys J.Pečiulaitis. Lietuvos aukščiausioji įsigijo pirmuosius vegetatyvinius palikuonis. Sėklas iš savo subrandintų kankorėžių Prienų šile, žinoma ji jau barstė daugiau nei šimtmetį, ir, reikia manyti, šalia jos auga ne viena jos dukra.

Tačiau labiausiai nustebino didelė baltutė pelėda. Klampodami per šlapią Šilėnų girininkijos vieno kvartalo kirtavietę, paliktą savaime atželti, varovai pastebėjo ją tupinčią ant kelmo. Pabaidytas paukštis pakilo virš miško ir, apsukęs puslankį virš medžiotojų linijos, nusileido kitoje kirtavietėje. Kol paukštis buvo ganėtinai toli, pamaniau, kad tai labai šviesus tūbuotasis suopis, nes skrido visai ne taip, kaip skrenda dienos metu išbaidytos mūsų krašto pelėdos. Tačiau paukščiui priartėjus, abejonių neliko, kad tai būtent ji - baltoji pelėda. Šalimais stovėjęs akylesnis medžiotojas netgi įžiūrėjo ilgomis plunksnomis iki pat nagų apžėlusias paukščio kojas. Be abejo, tai buvo baltosios pelėdos patinas. Po gero pusvalandžio, eidami perkitą kvartalą, varovai dar kartą pakėlė šį retą sparnuotį.

Tačiau seminare labai jau vienašališkai buvo propaguojamas Lietuvos miškų chemizavimas. Chemikalus gaminančios firmos, žinoma, suinteresuotos kuo daugiau pesticidų parduoti. Jos iš to gyvena ir jas galima suprasti. Pasiklausius tų firmų atstovų kalbų, visi jų propaguojami pesticidai yra nekenksmingi, greitai susiskaidantys, nedarantys jokios žalos gamtai. Taip buvo teigiama visais laikais, bet žmonija jau turi karčią pesticidų naudojimo patirtį praeityje. Ar neparodys savo "dantų" ir šiuo metu laikomi nepavojingais chemikalai po dešimtmečių? Todėl, kai po seminaro chemikalus gaminančių ir platinančių firmų atstovai apdovanojo daugiausiai pesticidų miškuose panaudojusias miškų urėdijas, taip ir norėjosi, kad Aplinkos ministerijos atstovas apdovanotų ar bent padėkotų toms miškų urėdijoms, kurios chemikalų miškuose išpylė mažiausiai, kartu išlaikydamos patenkinamą miškų sanitarinę būklę.

Pasikeitus medžioklės plotų nuomos kainoms, miškų urėdijoms teko perrašyti sutartis su medžiotojų klubais. Valstybinio miško plotai keičiasi ir dėl miškų privatizacijos. Kai kurių medžiotojų klubų medžioklės plotuose valdiškų miškų sumažės per pusę ir dar daugiau. Miškų urėdijų specialistai, atsakingi už medžioklę, perrašytose sutartyse nurodo tik koks valstybinių miškų leistinas kanopinių žvėrių skaičius. Su privačiais savininkais daug kur medžiotojai nuomos sutarčių dar nesudarę. O ar žino savininkai, kokios leistinos kanopinių žvėrių tankumo normos miško ploto vienete? Ar gali nurodyti žvėrių skaičių sutartyse, kai daugelio savininkų privatus miškas tesudaro 2-5 ha? Tačiau miškų urėdijos, išnuomodamos valstybinį mišką, taip pat negali nustatyti privačių miškų leistino kanopinių žvėrių skaičiaus. Tad kas tai padarys? Aš visada esu už visišką medžiotojų kolektyvų savarankiškumą. Medžiotojams, kurie seniai medžioja savo teritorijoje ir tikisi medžioklės plotus išlaikyti ateityje, mažai terūpi tie žvėrių skaičių nustatinėjantys popiergaliai. Jie ūkininkauja ir ūkininkaus taip, kad būtų ką medžioti ir šiandien, ir po dešimtmečio.

Juodasis gandras - tai tiksli savo baltojo brolio kopija. Ūgiu pastarajam beveik nenusileidžia, sveria apie 3 kg. Paikščio apdare vyrauja juosvos spalvos, tik krūtinė ir pilvas balti. Snapas ir plika oda apie akis ryškiai raudonos vyšnių spalvos. Juodos plunksnos žvilga žaliu, raudonu, auksiniu atspalviu. Įpratusiems dažnai matyti beveik naminiu tapusį baltąjį gandrą, juodasis atrodo keistai ir paslaptingai. Pirmą kartą pamačius, sunku patikėti, kad Lietuvoje iš viso gali būti tokių paukščių. Juodieji gandrai lizdui dažniausiai pasirenka didelius tamsius miškus, dažniausiai drėgnus ar bent esančius netoli balų, ežerų ir upelių. Viena kita šių paukščių pora apsigyvena nedideliuose laukų miškeliuose, taip pat esančiuose netoli vandens telkinių, ypač jei ten yra aukštų senų medžių, tinkamų lizdui sukrauti.

Sovietiniais laikais bebrus medžiojo daugybė medžiotojų. Bebrų ir tada buvo nemažai. Tais laikais Gamtos apsaugos komitetas saugojo tik žvėris, tiksliau medžiojamąją fauną, mat valdžios ir partijos vyrai labai mėgo medžioklę. Buvo priveista bandos elninių žvėrių, kurie niokojo miškus. Daugumą upelių nuniokojo melioracija. Ko nesudarkė melioratoriai, ėmėsi bebrai: perrausė krantus - urvas prie urvo. Šie įgriūdami išpureno upių pakrantes ir ten pridygo galybė piktžolių. O svarbiausia, bebrai privertė daugybę medžių, kurie dabar pūva vandenyje.

Medžiojome šernus netoli Lekėčių, dabartinio "Ovos" medžiotojų klubo plotuose. Vietinių nurodytu maršrutu šernų ieškoti nuėjome dviese su trimis laikomis. Po kiek laiko tankiame eglių jaunuolyne pasigirdo šunų lojimas. Iš jų elgesio supratau, kad laikos aptikusios vieną šerną: pamaniau, kad nelabai stambų patiną. Tačiau tankiame eglynėlyje sunku buvo greitai pasirinkti momentą sėkmingam šūviui. Nors laikos aršiai atakavo žvėrį, šernas nuolatos keitė vietą. Keletą kartų žvėrį pamačiau šūvio atstumu, bet iššauti vis sutrukdydavo tarp eglaičių šmižinėjantys šunys. Kelis kartus pamatęs šerną, supratau, kad tai ne kuilys, o šimtinė (sveria 100 kg) kiaulė.