Susitikimai su girių karaliais (2)
Jūsų dėmesiui keletas pasakojimų apie gamtą, medžioklę. Autorius – senas medžiotojas, miškininkas ir gamtos mylėtojas Vytautas Ribikauskas. Šie pasakojimai įvairiu laiku išspausdinti laikraščiose „Ūkininko patarėjas”, „Kauno diena”, „Tėviškės žinios ” ir kituose leidinuose.
***
Briedė medelyne
Netruko ateiti ir spalis – briedžių medžioklės metas. Dubravos medelyne tais laikais, kai girioje briedžių gyveno 5-6 kartus daugiau nei dabar, būdavo daug įvairiausių dekoratyvinių medelių ir krūmų, netgi ploteliais peraugusių , brūzgynais virtusių. Tuose brūzgynų lopinėliuose nuolat gyveno stirnos, kiškiai, fazanai, netgi šernas retkarčiais praleisdavo dieną, guolį pasiruošęs krūmuose. Šiaip šernai, elniai ir briedžiai dažniausiai medelynan įsibraudavo tik naktimis. Medžių ir krūmų įvairovė briedžiams labai tiko, tad viena girių karalienė su savo mažuoju princu įjunko medelynan lankytis kasnakt. Matyt, tai buvo ta pati briedė „sodininkė”, nes žmonių visai nebijojo ir medelyne užsibūdavo iki pat priešpiečių.
Dubravos girioje eksportui nušaudavome kasmet per dešimtį girios galiūnų, tad nusprendžiau, kad prancūzams ar vokiečiams reikia išsiųsti šią įžūliąją gražuolę. Jau prašvitus, prieš pat darbo dienos pradžią, nuėjau į medelyną. Šį kartą šoviniai buvo užtaisyti ne kamščiais, o kulkomis. Briedė su briedžiuku skabė jaunų šermukšnių viršūnes. Mane pamatė iš tolo, bet nė kiek neišsigando. Abejonių neliko – tai tikrai ta pati „sodininkė”, tik per porą mėnesių buvo gerokai ūgtelėjęs jauniklis. Priėjau gal per penkiolika žingsnių, tačiau briedė nesitraukė. Taip ir pasibaigė įžūliosios girių karalienės gyvenimas. Negerai, kai žmonių nebijantys stambūs žvėrys lankosi gyvenvietėje.
Jauniklių briedžiukų tais laikais kažkodėl nemedžiodavo – matyt, laikė per menkais laimikiais eksportinėms medžioklėms. Tad, likęs našlaitis, girių princas, keletą minučių pakybojęs ant medelyno tvoros po nevykusio šuolio, šiaip taip persivertė per ją, dar man nespėjus ateiti pagalbon, ir patraukė laimės ieškoti į girios glūdumą. Į medelyną daugiau nesugrįžo.
Smalsumas ne smalsumas
Dažnas žvėris, negalėdamas tiksliai nustatyti, ar gresia jam pavojus, ar ne, elgiasi gana keistai: nei pasišalina, nei pradeda ramiai maitintis. Lyg kažką pajutęs, lyg nepajutęs, sutoja ir tokios medžioklinio paukštinio šuns tilkties būsenos prabūna kartais ilgą laiko tarpą (žinoma, jeigu medžiotojas turi kantrybės ir žvėries nenubaido ir jaigu žvėris tuo metu nebūna medžiotojo geidžiamas laimikis). Ir smalsumu tą nelabai pavadinsi: žvėris papraščiausiai nori įsitikinti vienu kuriuo nors pojūčiu pajausto pavojaus realumu. Dažniausiai žvėris kažką įtartino pamato, bet negali vien regėjimu tiksliai įvertinti visiškai nejudančio subjekto. Žvėriui reikia regėjimu pajaustą pavojų patvirtinti dar nors vienu kitu jutimo organu – klausa ar uosle. Todėl, matyt, jis taip keistai ir elgiasi, besistengdamas ką nors išgirsti ar užuosti.
Į šernų laukimą Dubravos girios pakraštyje jau vėlavau. Iki bokštelio buvo belikę keliasdešimt metrų ražienų, kuriose šiaudai buvo surišti į didžiulius ritinius, kai miške išgirdau garsų traškesį. Kadangi bokštelio pasiekti žvėrių nenubaidydamas negalėjau, tad skubiai užsiropščiau ant galu pastatyto šiaudų ritinio. Vos spėjau atsisėsti, iš miško į šalia ražienų esantį arimą išėjo stambi briedė. Nors briedžių medžioklė dar nebuvo prasidėjusi ir briedė, kaip medžioklės objektas, menęs nedomino, vis tiek nutariau jos negąsdinti ir į bokštelį nėjau. Briedė atrisnojo arimu, stabtelėjo per 50 metrų, tada pasisuko tiesiai į mane ir pamažu pradėjo žingsniuoti artyn.
Maisto surasti ražienoje briedė tikrai negalėjo tikėtis, tačiau ėjo vis artyn ir artyn. Kartais ji ilgokai pastovėdavo, pasiklausydavo ir vėl pėdindavo manęs link. Kai mane, sėdintį ant šiaudų ritinio tik trupučiuką aukščiau metro, ir briedę teskyrė apie 15 metrų, briedė sustojo ilgam. Nors dar buvo gana šviesu, aš taip ir nesupratau, mato ji mane ar ne. Didelės jos ausys pamažu sukiojosi tai į vieną, tai į kitą pusę. Vaizdas iš tikro neįprastas: ant šiaudų kupsto plyname lauke dar šviesoje sėdi sustingęs medžiotojas, o visai šalia, už keliolikos žingsnių, taip pat nekrutėdamas stovi didelis žvėris, ir visiškai neaišku, kuo visa tai baigsis.
Į laikrodį, žinoma, nežiūrėjau – bijojau krustelėti, bet praėjo ne mažiau kaip 5 minutės tokios „tilkties”. Paskui briedė staiga sujudėjo ir sparčia risčia prabėgo visai pro mane ir pasuko atgal į mišką. Nutolusi nuo manęs 50-60 metrų, vėl sustojo ir asukusi galvą mano pusėn nejudėdama pastovėjo dar 10 minučių, kol sutemo, o tada nurisnojo į mišką garsiai traškindama po kojomis sausas šakas. Taip ir liko neaišku, ar pajuto žvėris medžiotoją, ar ne.
Netrukdykite girių karaliams
Vieną kartą po šernų laukimo naktį grįžom automobiliu miško keliuku. Buvo briedžių rujos metas. Toje vietoje, kur kelias vingiavo per miško pievas, prisivijome briedžių porą. Kelio viduriu pamažu, pėda už pėdos, žingsniavo briedė, o iš paskos menkais karviškais ragais pasipuošęs žirgliojo girių karalius. Briedžiai ketino poruotis. Patinas retkarčiais uždėdavo priekines kojas ant patelės nugaros ir tipendavo iš paskos ant dviejų kojų. Iš paskos pačia lėčiausia pavara, negalėdami pravažiuoti, šliaužėm mes – penki medžiotojai. Į automobilio žibintų šviesas ir garsinį signalą briedžiai nekreipė dėmesio. Visa jų išvaizda aiškiai bylojo – netrugdykite girių karaliams…
Valstiečių laikraštis, 1999 01 26
