Ar gali medžiotojai jaustis savo plotų šeimininkai?
Jūsų dėmesiui keletas pasakojimų apie gamtą, medžioklę. Autorius – senas medžiotojas, miškininkas ir gamtos mylėtojas Vytautas Ribikauskas. Šie pasakojimai įvairiu laiku išspausdinti laikraščiose „Ūkininko patarėjas”, „Kauno diena”, „Tėviškės žinios ” ir kituose leidinuose.
***
Perskaičius 1998 metų lapkričio žurnalo „Meisteris” korespondento interviu su Aplinkos ministerijos Bioįvairovės skyriaus viršininku S.Paltanavičium bei Gamtos išteklių vyr. inžiniere J.Urbelionyte, malonu patirti, kad pagaliau Aplinkos ministerijos valdininkai pripažįsta, jog medžiojamosios faunos gausumas daug priklauso ne nuo pareigūnų įsakymų, o nuo medžiotojų kolektyvų veiklos.
Bioįvairovės skyriaus viršininkas teigia, kad leidus pilkuosius kiškius medžioti per visą jų medžioklės sezoną, jų netgi sumedžiojama mažiau nei būdavo nušaunama per tas tris, griežtai nustatytas medžioklės dienas. O kaip sunku buvo aplinkosaugininkams atsisakyti tokio pilkųjų kiškių medžioklės reguliavimo! Medžiotojais visiškai buvo nepasitikima, ypač ministraujant B.Bradauskui. Tada Aplinkos ministerija rašė šūsnis įsakymų, reglamentuojančių kiekvieno medžiojamo žvėrelio ar paukščio medžioklę, užmirštant, yra kad visą medžioklę reguliuojančios taisyklės. Labai jau sunkiai atsisakyta tų beprasmiškų įsakymų, o ir atsisakyta jų ne visiškai. Tačiau dabar jau bent nereikia laukti ministro įsakymo, norint pradėti medžioti vieną ar kitą žvėrių bei paukščių rūšį – vadovaujamasi Medžioklės taisyklių nustatytais terminais. Jau ministerija nenustatinėja pilkųjų kiškių, ančių, kurapkų ir žąsų sumedžiojimo normų vienam medžiotojui per medžioklės dieną. Netgi nebeliko licencijų bebrams, kiaunėms bei audinėms medžioti. Na ir kas pasikeitė? Tų žvėrelių ir paukščių sumedžiojama panašiai tiek, kiek ir anksčiau, o kai kurių netgi mažiau. Pasikeitė nebent tik tai, kad Aplinkos ministerijoje sunaudojama mažiau popieriaus.
Tačiau jeigu smulkiosios medžiojamosios faunos naudojimą Aplinkos ministerija daugiau ar mažiau paliko reguliuoti patiems medžiotojų kolektyvams, tai kanopinių žvėrių pagausinti, kaip manoma ir toliau gali tik ministerijos pareigūnai. Mano galva, ir kanopinių žvėrių medžioklę sėkmingai gali reguliuoti patys medžioklės plotų šeimininkai. Aplinkos ministerija yra nustačiusi leistinas kanopinių žvėrių normas miško ploto vienetui pagal miško pašaringumo bonitetus, yra priimti medžioklės procesą reguliuojantys Medžioklės nuostatai bei Medžioklės taisyklės, to visiškai pakanka. Medžiotojų kolektyvai savo medžioklės plotuose skaičiuoja žvėris ir tą apskaitą derina su rajonų aplinkos apsaugos agentūromis. Jeigu agentūrų darbuotojai įtaria, kad žvėrių apskaita atlikta neteisingai, atlieka kontrolinę apskaitą. Tad jeigu kanopiniai žvėrys skaičiuojami atskirai kiekviename medžioklės plotų vienete, kodėl Aplinkos ministerija nustatinėja bendras visai Respublikai šių žvėrių sumedžiojimo normas. 1998-1999 metų medžioklės sezoną kai kurie medžiotojų būreliai tikrai galėjo stirnų sumedžioti daugiau nei 10 procentų apskaitos metu suskaičiuotų.
Svarbiausia, kaip pripažįsta ir S.Paltanavičius, kad medžiotojų klubai ir būreliai nesijaustų laikini šeimininkai savo medžioklės plotuose. O kas daroma valdžios, kad jie taip nesijaustų. Jo Ekscelencijai Lietuvos Respublikos Prezidentui atsisakius reprezentacinių medžioklės plotų, matyt buvo paliesti kai kurių mūsų valdžios aistringų medžiotojų interesai. Prezidentas nemedžiojo, bet mes visi puikiai žinome, kad vyriausybiniuose medžioklės plotuose medžioti buvo kam. Ir medžioti veltui, „mokesčių mokėtojų sąskaita”. Na, ir sujaukė viską tokie „nuskriausti” nomenklatūriniai medžiotojai. Atimami komercinių medžioklių plotai iš miškų urėdijų ir steigiamos kažkokios valstybinės medžioklės įstaigos, nors vardu ar kam aišku, kokia iš jų bus nauda ir kaip jos išsilaikys neremiamos iš biudžeto, kaip skelbiama. Sovietiniai medžioklės ūkiai savo veiklai buvo įtraukę ir medžiotojus mėgėjus, kurie medžiojo eksportui, veltui atiduodami žvėrieną. Dabar gi medžiotojų kolektyvai yra savarankišką juridinio asmens statusą turinčios organizacijos, tad naujai iškeptoms valstybinėms medžioklės įstaigoms darbininkus (medžiotojus profesionalus) teks samdyti.
Kelis kartus didinami medžioklės plotų nuomos mokesčiai ir kanopinių žvėrių sumedžiojimo licencijų kainos. Nejaugi mūsų valdžia galvoja iš šitų lėšų užlopyti biudžeto skyles, kai privatizuojant strateginius objektus pro pirštus žiūrima į prarandamus šimtus milijonus litų? Vis dažniau ir garsiau gąsdinama, kad valstybinių miškų medžioklės plotai bus išnuomojami konkurso tvarka. Dabartiniuose medžiotojų kolektyvuose susibūrė toli gražu ne turtuoliai. Medžiotojų būreliuose dažnas ir bedarbis, ir minimalią algą ar pačią „liesiausią” pensiją gaunantis žmogelis, arba 3 ha turintis „vargo ūkininkas”…
Aišku, kad paskelbus viešus medžioklės plotų nuomos konkursus, juos laimės „berniukai” iš miestų su storais kapšais, o dešimtmečius medžioklės plotuose šeimininkavę medžiotojai ir per tą laiką įrengę miškuose šėryklas, bokštelius, žvėrių dorojimo aikšteles, pasistatę medžiotojų namelius, o svarbiausia – saugoję žvėrių bandą, turės padžiauti savo muškietas. Tačiau ar medžioklės plotus perėmę vyrukai (jų gana daug nepriklausančių jokiems medžiotojų kolektyvams) rūpinsis medžiojamąja fauna? Atsakymas vienas ir, aišku, neigiamas. Jie tik mokės pinigus ir pyškins žvėris. Bet ar pakaks tų pinigų, kad už juos nusamdytume specialią medžioklės kontrolės ir medžiojamosios faunos priežiūros tarnybą? Be to, jei patys medžioklės plotų naudotojai nesuinteresuoti medžiojamosios faunos išsaugojimu, negelbės jokia priežiūros ir kontrolės tarnyba. Per keletą nuomos sutarties galiojimo metų bus iššaudyti visi žvėrys, o tada pinigų turintys medžiotojai ieškos geresnių miško plotų. Galop nelikus žvėrių, neliks ir tų aukštų kainų už medžioklės plotų nuomą. Mano galva, mūsų valdžia neturėtų siekti didelių pajamų iš mėgėjiškos medžioklės. Medžioklės plotai turi būti palikti tiems medžiotojų kolektyvams, kurie ilgus metus juose medžiojo (kai jiems bus paliktas valstybinis miškas, medžiotojai lengviau susitars ir su privačių miškų ir laukų savininkais), o valstybinį medžioklės plotų nuomos mokestį ir kanopinių žvėrių sumedžiojimo licencijų kainas didinti reikia ne iš karto, kaip dabar daroma, o palaipsniui, kartu kylant medžiotojų pragyvenimo lygiui. Tik taip mes išsaugosime medžiojamąją fauną, o ir pačią medžioklę, su visu jos grožiu.
Kauno diena, 1999 01 26
