Hobi

Meškerykočiai dugninei meškerei anksčiau buvo daromi iš kadagio, bambuko, lazdyno ar šermukšnio, kartaisnaudojamos špagos. Šiuo metu yra didelis pasirinkimas firminių meškerykočių. Dažniausiai imamas neilgas iki 2 – 2,5m meškerykotis su rite. Valas, truputį storesnis 0,15 – 0,3 mm kartais iki 0,45 mm storio. Valo kiekis iki 35 – 40 m su atsarga. Kabliukai stambesni. Svareliai naudojami įvairūs – nuo 10 iki 50 g ir sunkesni, skirtingai kur žvejojama. Svareliai pririšami, slankiojantieji, slyvelės, pira midės, cilindriuko, kūgio ir kitokio pavidalo. Svareliai dedami ant pačio valo, arba pririšami trumpu pavadėliu. Prie pagrindinio dugninės meškerės valo dažnai kabinama šėryklėlė. Dugnine meškere dažniausiai gaudoma pavasarį ir rudenį, taip pat ir vasarą dažniausiai nuo kranto, retkarčiais ir iš valties ar neaukštų tiltų. Vasarą žvejyba dugnine ne tokia sėkminga. Dugnine dažniausia gaudoma naktį. Tam prie meškerykočio pritvirtinamas signalizatorius – mechaninis ar elektroninis skambaliukas, kuris traukiant valą signalizuoja, ir taip žvejui praneša apie kibimą.Paprasčiausias signalizatorius – ant meškerykočio per virvutę pritvirtintas skambutis, kuris kabinamas ant valo, jį nuo svorio išlenkia, ir kimbant žuviai skamba. Žuviai pradėjus čiulpti masalą (žvejojant dugnine ant kabliuko kabinami stambūs masalai pvz.: naktinis sliekas), žvangutis pradeda lėtai kilti. Žuviai pagriebus masalą, žvangutis staiga šokteli į viršų ir suskamba.

Daugiausia karšių mūsų meškeriotojai sugauna dugninėmis meškerėmis. Tai pats paprasčiausias, didelio išmanymo nereikalaujantis gaudymas. Net tas, kas tik retkarčiais išeina pameškerioti, dažniausiai pasirenka dugninę. Paprasčiausia dugninė - kelios dešimtys metrų valo, kabliukas, švino gabalas ir kuolelis krante. Užkabinai ant kabliuko porą slie-kučių, kelis kartus apsukai svarelį aplink galvą ir bumbtelėjai upėn. Dabar galima užsirūkyti ar taurelę išlenkti - masalą suradęs karšis praris ir užkibs, beliks tik išvilkti į krantą ir vėl užmesti. Ir taip visą dieną. Kai karšiai itin išalkę ir godžiai griebia masalą, net tokia dugnine galima sugauti keliolika karšių. Bet tai jokių emocijų neteikiantis gaudymas, labiau panašus į "laiko užmušinėjimą". Tačiau kai karšiai itin išrankūs, tik atsitiktinis paklius ant tokios dugninės. Antra vertus, karšiai - ne vėgėlės ar pūgžliai, ryjantys masalą iki antro galo. Karšis - atsafgi žuvis. Pajutęs kabliuką, jis greitai išspjauna, net nesuvirpinęs valo. Net pasismeigęs ant kabliuko jis labai greitai išsivaduoja vos kelis kartus pasimuistęs. Mat už lūpų esanti dumplių plėvelė labai plona, ir kabliukas ją greitai perpjauna. Karšinė dugninė turi būti labai jautri, tik tada meškeriotojas patirs visus karšių gaudymo malonumus. Ilgą laiką mūsų meškeriotojai, ypač Nemune, Kauno mariose bei kai kuriuose ežeruose, gaudė sunkiomis dugninėmis, pasidarytomis iš rusiškų spiningų su didelėmis inercinėmis ritėmis.

Meškerykočio svarbą, žvejojant dugnine meškere, pervertinti labai sunku. Bet kuriuo meškerykočiu užmetame masalą, pakertame ir varginame užkibusią žuvį, tačiau dugninė meškerė turi dar vieną paskirtį – ji privalo labai staigiai ir tinkamai reaguoti į kibimą. Ne bet kaip parodyti, kad kas nors kur nors kimba, bet reaguoti taip, kad meškeriotojas galėtų kuo greičiau ir tiksliau pakirsti, kad suprastų, kas tam tikru metu vyksta žūklės vietoje. Taigi dugninė meškerė turi būti ne tik tvirta, lengva. Ji turi pasižymėti tam tikromis tik tokios rūšies kotams būdingomis savybėmis Daug kas tiki, kad pagrindinė dugninio meškerykočio savybė yra tvirtumas, nes dažnai užmetami gana sunkūs svareliai ar šėryklėlės, dažnai metama gana toli. Yra žvejų, teigiančių, kad dugninė meškerė gali būti bet kokio svorio, nes didžiąją laiko dalį ji guli ant atramų. Šie žvejai neįverti na fakto, kad žvejyba dugnine meškere gali būti ne tik stacionari, bet ir mobili, kad šiais laikais terminas “dugninė meškerė” yra kur kas platesnis, aprėpiantis daugiau žūklės būdų nei prieš – metų. Kalbėdami apie dugnines meškeres, naudojame terminus “jautri viršūnėlė”, “virpanti viršūnėlė”, tarsi pabrėždami, kad svarbiausias dugninės meškerės elementas yra pati viršūnė. Tačiau tai nėra visiška tiesa. Viršūnėlė,be abejo, yra pakankamai jautrus kibimo signalizatorius, tačiau viena, be tinkamo meškerykočio,ji visai bevertė. Viršūnėlė – tik meškerės tąsa, jos neatskiriama dalis.

Šiuo metu pažvelgęs už lango pagalvojau, kad tikrai dar ne metas padėti dugnines meškeres į spintą. Ir kadangi turiu nemažą patirtį žvejyboje dugnine meškere (~30 m. stažas) bei turiu daug gražaus laiko, tai nutariau pasidalinti savo patirtimi. Esu žvejojęs įvairiuose vandens telkiniuose – srauniose upėse, upeliuose (lyginant su Nemunu), tvenkiniuose, įvairiuose ežeruose bei Kuršių mariose. Kai pradėjau savo žvejybą dugnine meškere, buvo labai populiarūs dviejų dalių dvirankiai sudurtiniai diuralio spiningai, kainuojantys po 9 rub.50 kap. Jie pasižymėjo savo tvirtumu bei ilgaamžiškumu. Šiuo metu jų nurašyti tikrai nederėtų, o būtų galima puikiausiai panaudoti vėgėlių žvejyboje ar kur nors jūroje gaudant menkes. Tačiau bėgo laikas ir šiuos kotus pakeitė nauji plastikiniai, anglies pluošto naujamadiški, tvirti kotai. Buvusias „Nevskas“ rites pakeitė stradikai, daivos ir kitos ritės. Tačiau nemanau, kad nuo to pasikeitė patys pagrindiniai žvejybos niuansai, ypatumai. Tada, žvejojant Nemune man pavykdavo savo sistemėles numesti iki ~50 m. O jos būdavo kelių variantų. Pirmiausiai visada laikydavausi tos nuomonės, kad žvejojant srovėje, ežere ar kitam vandens telkinyje žuvį reikia visada šerti, išskyrus galbūt tuos atvejus, kada važiuodavau žvejoti vėgėlių. Tam tikslui patys pasidarydavome iš varinės vielos vadinamas šėryklas skirtas žuvims šerti. Žvejojant srovėje jos būdavo didesnės, o stovinčiame vandenyje - mažesnės.

Vėgėlių žūklė yra gana paprasta, nenaudojamos sudėtingos sistemėlės ar įmantrūs masalai. Vėgėlės galima žvejoti dvejopai naudojant grubokus įrankius arba jautresnes sistemas. Pirmu atveju naudojami kieti meškerykočiai, gali būti neilgi karpiniai kotai. Pagrindinis valas gali svyruoti nuo 0.2 iki 0.35mm storio. Svareliai dažnai naudojami nuo 80 iki 120 gramų, kadangi gaudoma upėse kartais stiprioje srovėje. Žvejojant stiprioje srovėje geriausia naudoti rutulio formos svarelius, kadangi jie aptakiausi, gerai įsitvirtina dugne, taip pat neįstringa tarp dugno kliuvinių traukiant žuvį. Kabliukai žvejojant sliekais naudojami ilgesniu koteliu, kuriame paprastai būna keletas atšalėlių . Gaudant varlyte ar nedidele žuvele kabliukai pasirenkami trumpesniu koteliu. Naudojami kabliukai 2-4 numerio. Antru atveju žvejojama lengvesne jautresne sistema. Tam geriausia naudoti „heavy“ tipo fyderius, svarelius 50-60 gr. Valas parenkamas šiek tiek plonesnis kadangi lengvesni svareliai neišlaikytų valo įtempimo srovėje. Vėgėlių žūklėje geriausi masalai naktiniai sliekai, taip pat naudojama nedidelė varlytė, žuvelės ar žuvies išpjova. Teko girdėti, jog efektyviai veikia žuvų taukais pakvepinti masalai, išmirkyta juose žuvies išpjova. Dugninės meškerės sistemėlės naudojamos vėgėlių žūklėje.

Feeder ir Picker meškerės pasirenkamos atsižvelgiant į žūklės sąlygas. Jei žvejojame stovinčiame ar lėtai tekančiame vandenyje geriau naudoti feeder light ir medium tipo meškerykočius. Jei žvejojame stiprioje srovėje ar atvirame vandens telkinyje kur reikalingi tolimi metimai arba naudojami didesni svoriai geriau naudoti Heavy tipo fideri. Jei žvejyba vyksta nedideliame vandens telkinyje kur nereikia tolimų metimų geriau pasirinkti pikerį. Žvejojant fideriais naudojamos dažniausiai tinklinės šeryklėlės, arba uždaros srovėje. Naudojant pikerį dedamas dažniausiai tik svarelis kadangi liauna pikerio galūnė gali neatlaikyti šėryklos svorio metimo metu. Žvejojant tiek Feeder tiek Picker tipo meškerykočiais svorį reikia parinkti tokį kad meškerės galiukas įtempimo metu išlinktu 45º laipsniu arba šiek tiek mažesniu kampu. Žvejojant fideriais ar pikeriais naudojamos match tipo ritės su dideliu sukimo momentu, kadangi tenka dažnai masalą permetinėti tai yra labai patogu. Šios ritės turi negilų būgnelį skirtos plonam valui. Match tipo ritės nera galingos, todėl jas geriau naudoti žvejojant nedideliais svoriais. Jei naudojami didesni svoriai ar šeryklėlės tuomet reiktu pasirinkti tvirtesnes rites. Patartina, jog ritės stabdis būtų gale taip patogiau jį reguliuoti išvedant žuvį. Stabdis turi būti sureguliuotas taip, jog dirbtu ant pavadėlio atsparumo ribos.

Paprasčiausiai, žvejyba dugnine meškere apibudina meškeriojimo būdą, kai masalas guli ant dugno bei kibimą žvejui rodo NE PLŪDĖ, o kibimą rodantis-signalizuojantis įrenginys. Vietoj plūdės naudojami įvairūs įrenginiai – juos aptarsime vėliau, kitose mokomosios medžiagos dalyse. Kodėl rinktis žvejybą dugnine meškere, o ne plūdine? Yra daug priežasčių. Gal dėl to, kad vandens telkinys yra per gilus žvejoti plūdine meškere, gal vėjas per stiprus. Žvejojant stiprioje upės srovėje ir norint išlaikyti masalą tam tikroje vietoje dažniausiai renkamasi dugninę meškerę. Žvejojant naktį su plūdine meškere taip pat nelabai ką nuveiksi, kai tuo tarpus žvejojant dugnine, galima ramiai sau prie laužo laukti signalizatoriaus įspėjamojo signalo. Paprasčiausias ir populiariausias kibimą rodantis įrenginys - dugninės meškerės galūnė. Pradedančiajam žvejui nuo jos ir reikėtų pradėti, o ne skubėti įsigyti elektroninius signalizatorius ir pan. Dugninės meškerės galūnė yra paprasčiausia meškerės galūnės modifikacija. Pirmosios galūnėlės buvo pagamintos iš stiklo pluošto, labai plonos ir gana tvirtos. Plonos ir lanksčios galūnės fiksuoja net ir labai atsargų kibimą. Seniau, kai dar nebuvo kur įsigyti dugninės meškerės kotų, buvo imama paprasta meškerė ir nugludinama galūnėlė, kad būtų lankstesnė (tada matydavosi žuvies kibimas, standartinių meškerykočių galūnėlės per storos). Dabar galūnėlės gaminamos įvairios: stovinčiams vandens telkiniams, žvejoti stipriose srovėse ir kt.