Biologija

Visų alkoholinių gėrimų pagrindinė sudedamoji dalis yra etilo alkoholis (C2H5OH – etanolis). Jis yra svarbiausias prisotintųjų angliavandenilių eilės alkoholis. Šiai eilei priklauso alkoholiai nuo CH3OH iki C15H31OH. Metilo alkoholis ir už etilo alkoholį daugiau anglies atomų turintys junginiai (aukštesnieji alkoholiai) yra pavojingi gyvybei. Alkoholiai, kurių molekulės turi po 16 ir daugiau anglies atomų, yra kietos medžiagos. Etilo alkoholis – bespalvis, lakus, greitai užsidegantis specifinio kvapo ir aštraus skonio skystis, dega melsva liepsna, gerai susimaišo su vandeniu. Vartojamas pramonėje, medicinoje, alkoholinių gėrimų gamyboje ir kt. Alkoholiniai gėrimai pagal juose esamą etilo alkoholio kiekį skirstomi į silpnus, vidutinio stiprumo ir stiprius. Silpniems priklauso alus. Jis būna 2,8 – 6 % stiprumo. Ypač pavojingas naminis alus, jei pridėta įvairių, organizmui kenksmingų priedų. Vidutinio stiprumo gėrimams priskiriamas vynas ir kiti, kurių stiprumas 9 – 20 %. Stiprūs alkoholiniai gėrimai – tai degtinė, konjakas, romas, viskis, džinas, trauktinės (jų stiprumas daugiau nei 40%). Beje, degtinėje yra fuzelio, aldehidų ir kitų priemaišų, taip pat šiek tiek metilo alkoholio. Konjake metilo alkoholio gali būti iki 0,1 %. Apsinuodyti galima visais alkoholiniais gėrimais, dažniausiai stipresniais.

Valgomasis svogūnas – daugiametis žolinis augalas. Svogūnas apvalus arba iš galų šiek tiek suplotas, padengtas rausva, gelsvai ruda, rečiau balta ar violetine plėve. Šaknys plonos, kuokštinės. Stiebas stačias, lapai vamzdiški, tuščiaviduriai, nusmailėjusiomis viršūnėmis.Žiedai smulkūs, žalsvai balti, ant ilgų žiedkočių, susitelkę į rutulišką skėtį, išaugantį stiebo viršuje. Vaisius – dėžutė; joje – juodos trikampės sėklos.

Valgomasis česnakas – daugiametė svogūninė daržovė. Svogūnas susideda iš 6-10 skiltelių., apsigaubusių balta plėvele. Stiebas status, 30-40 cm. aukščio. Jo viršūnė iki žiedyno spirališkai susisukusi, lapai siauri, linijiški, šiurkščiais kraštais. Žiedai smulkūs, balti arba blyškiai violetiniai, ant ilgų žiedkočių susitelkę į skėtį. Skėtyje, greta žiedų išauga daug mažų svogūnėlių.

Vaistinė ramunė – vienametis, 20-40 cm. aukščio žolinis augalas. Šaknis liemeninė. Stiebas status, plikas, labai šakotas. Lapai pražanginiai, bekočiai, 2-3 kartus plunksniškai suskaldyti, pilki. Žiedai susitelkę į graižą. Kraštiniai graižo žiedai piesteliniai, liežuviški, balti, viduriniai – dvilyčiai vamzdiški, geltoni. Vaisius – pailgas rusvai žalias lukštavaisis.

Paprastoji vyšnia – 3-7 m. aukščio medis, kurio šakniniai ūgliai gali sudaryti platų krūmyną. Žievė pilkai ruda, blizganti. Lapai paprasti, kotuoti, pjūklišku kraštu, tamsiai žali. Žiedai balti, taisyklingi, ant ilgų žiedkočių, po 2-5 susitelkę į skėtiškus žiedynus. Vaisiai – tamsiai raudoni, sultingi kaulavaisiai ant ilgų kotelių. Jų sultingumo minkštumo viduryje – didelis, kietas, šviesus kauliukas.

Paprastoji avietė – daugiametis, iki 1,5 – 2 m. aukščio puskrūminis, tiesiais apatinėje dalyje dygliuotais stiebais. Lapai sudėtiniai, neporomis plunksniški, apatinė jų pusė balsva. Žiedai balti susitelkę į viršūnines arba pažastines kekes. Vaisius (uoga) sutelktinis raudonas rečiau geltonas, sudarytas iš daugelio vaisiukų – kaulavaisių apaugusių trumpais plaukeliais.

Būdingiausi briedžio kūno sandaros bruožai – ilgos kojos, masyvi priekinė liemens dalis, aukšta gogas, stambi galva su didele nukabusia viršutine lūpa. Pasmakrėje ties kaklo pradžia yra plaukais apaugusi odos raukšlė – “barzda”. “Barzdą” turi ir patinai, ir patelės (tik šių ji mažesnė). Antramečių briedžių “barzda” pailga. Trečiųjų gyvenimo metų pradžioje apatinė “barzdos” dalis nukrenta, todėl ji tampa trumpesnė ir buka. Ausys ilgos ir judrios. Iš ausų padėties galima spręsti apie briedžio emocinę būseną. Netrikdomo arba besiilsinčio briedžio ausys nusvirę į šonus. Klausydamasis briedis ausis sukioja, ieškodamas garso šaltinio. Nepasitenkinimą išreiškia laikydamas vieną ausį pakeltą, kitą – nuleistą. Agresyviai nusiteikęs, ausis priglaudžia išilgai kaklo, o išgąsdintas – jas atsuka atgal, tartum klausytųsi garsų iš už nugaros. Ramus briedis galvą ir kaklą laiko beveik horizontaliai. Galva iškelta aukštyn – ženklas, kad jis sunerimęs arba išsigandęs.