10 000 straipsnių
Paprastasis moliūgas – vienametis žolinis augalas. Stiebas vijoklinis, apaugęs standžiais plaukeliais. Lapai dideli, šiurkštūs, pirštiškai penkiadaliai; greta lapų išauga šakoti ūseliai. Moliūgas gali vyniotis ant jam pasitaikančių kliūčių. Augalo žiedai vienalyčiai, dideli, geltoni, pavieniai, išauga lapo pažastyse. Vyriški žiedai didesni už moteriškus. Vaisius didelis, slipsės formos.
Banginio galva labai didelė, sudaro iki 1/3 kūno ilgio. Šnervės atsidaro aukštai kaktoje. Nardant jos uždaromos vožtuvais. Ausų kaušelių nėra. Klausos kanalai taip pat su vožtuvais, jie atsidaro į išorę mažomis angelėmis tuoj už akių. Dauguma banginių veisiasi kas antri metai. Banginiai gimdo vieną didelį, visiškai susiformavusį jauniklį, kuris geba savarankiškai plaukioti. Patelė turi pora spenių, paslėptų odos raukšlėse prie lytinės angos. Banginiai gyvena iki 30 – 50 metų. Didžiausias ir sunkiausias gyvūnas pasaulyje yra mėlynasis banginis. Jis užauga iki 27 metrų ilgio ir sveria 150 tonų. Jie paplitę visuose vandenynuose, daugumoje jūrų, kai kuriose upėse. Vieni daugiausia laikosi šaltuose poliariniuose ir subpoliariniuose vandenyse, kiti tropiniuose ir subtropiniuose, trečių arealas apima šiltus ir šaltus vandenis. Kai kurios rūšys sėslios, kitoms būdingos reguliarios sezoninės migracijos.
Pilkasis banginis kasmet migracijos metu nuplaukia beveik 10 000 kilometrų nuo Beringo jūros iki Kalifornijos ir Meksikos. Tuo pačiu keliu jis grįžta atgal.
Paprastasis kukurūzas - vienametis, 1-3 m. aukščio žolinis augalas. Šaknys kuokštinės, stiebas storas, bambliuotas, stiprus. Lapai priešiniai, dideli, lansetiški, linijiški. Žiedai vienalyčiai. Kuokeliai (vyriški) žiedynai – netikrosios varpos. Susitelkę į šluotelę stiebo viršūnėje. Piesteliniai (moteriški) – lapų pažastyse. Trumpuose varputėse. Vaisius, stambus, baltas, gelsvas arba rusvas grūdas. Kukurūzas auginamas Lietuvoje kaip pašarinis ir maistinis augalas. Žydi liepos – spalio mėnesį. Vaisiai (burbuolėse) subręsta rugsėjo – spalio mėnesį.
Gaubtasėkliai turi žiedus, o žieduose piesteles. Piestelių mezginėse yra sėklapradžiai. Įvairūs gaubtasėklių žiedai - skirtingi. Vieni prisitaikę būti apdulkinami vėjo, kiti - vabzdžių. Žiedadulkės visada patenka ant piestelių purkų, kur susidaro dulkiadaigiai. Dudkiadaigiai su spermiais užauga iki sėklapradžių ir įauga į juos. Iš zigotos, susidariusios susijungus gametoms, formuojasi gemalas. Gemalinio maišelio branduolys susijungia su antruoju spermiu, sudygsta, dalijasi, susidaro endospermas su maisto medžiagų atsarga. Iš sėklapradžių išsivysto sėklos, o iš mezginių sienelių - apyvaisis. Žiedinių augalų sėklos vystosi vaisiaus viduje, todėl žiediniai augalai ir vadinami gaubtasėkliais. Vieni gaubtasėkliai gyvena neilgai (daržinė žliūgė), kiti (ąžuolai) - 100-tus metų. Kai kurie dideli (eukaliptai), kai kurie maži (plūdena).
Juodasis serbentas – 1-2 aukščio šakotas krūmas. Lapai pražanginiai, 3-5 skiautėmis, stambiai dantyti, ant ilgų lapkočių. Apatinėje lapo pusėje gausu liaukučių, kurios išskiria eterinį aliejų. Žiedai maži, rausvai žalsvi po 5-10 susitelkę į svyrančias kekes. Vaisius – rutuliška, sultinga, juoda, kvepianti daugiasėklė uoga. Juodasis serbentas Lietuvoje dažnas. Auginamas soduose, savaime auga drėgnuose miškuose, upių ir ežerų pakrantėse. Žydi balandžio – gegužės mėnesį. Uogos prinoksta liepos – rugpjūčio mėnesį.
Visi spygliuočiai dauginasi sėklomis. Jų sėklos, poromis išsidėsčiusios ant kankorėžių žvynelių, nieko nepadengtos. Dauginimasis sėklomis - pagrindinis požymis, skiriantis plikasėklius nuo sporinių augalų. Plikasėkliai augalai vaisiaus neturi. Kankorėžį sudaro ašis ir ją dengiantys žvyneliai. Ant žalsvų kankorėžių žvynelių susiformuoja po du dulkializdžius. Juose susidaro žiedadulkės. Žiedadulkė turi dvi pūsleles pilnas oro (jas toli nuneša vėjas). Rausvieji pušies kankorėžiai auga ant tų pačių medžių, kaip ir žalsvieji, bet jaunų šakelių viršūnėse. Ant rausvų kankorėžėlių žvynelių išsivysto po 2 sėklapradžius. Subrendusios žiedadulkės išbyra (vėjas išnešioja). Apdulkina tos žiedadulkės, kurios patenka ant sėklapradžių mikropilių. Apdulkinus, raudonųjų kankorėžių žvyneliai sandariai užsidaro ir užsiklijuoja sakais.
Atstovai - spygliuočiai: eglė, pušis, maumedis. Pušys auga smėlynuose, kalkingame kalnų dirvožemyje, ant plikų uolų. Turi pagrindines, gerai išsivysto šoninės šaknys. Išauga iki 30-40 m aukščio, gyvena 350 - 400 metų. Spygliai ant šakos išbūna 2 - 3 metus. Turi siaurus, ilgus spyglius, iš viršaus juos dengia standi odelė. Pušis taupiai garina drėgmę ir lengvai pakelia sausrą. Eglė - ūksminis augalas. Ji gerai auga tik derlingoje, drėgnoje dirvoje. Pagrindinės šaknys išsivysčiusios prastai. Šoninės šaknys išsikerojusios paviršiniame dirvožemio sluoksnyje. Gyvena 250 metų, užauga 40 metrų. Trumpi ir smailūs spygliai auga po vieną ir išbūna ant šakų 5-7 metus. Kiti spygliuočiai: kėnis, maumedis, kedras, kadagys, kukmedis.
Paparčiai - daugiamečiai žoliniai augalai. Jie auga drėgnose, ūksmingose vietose, daugiausiai miško priedangoje ir drėgnuose grioviuose. Paparčiai turi stiebus, lapus, šaknis, šakniastiebį. Iš šakniastiebio auga pridėtinės šaknys ir lapai si ilgais lapkočiais. Apatinėje lapo pusėje galima pamatyti smulkių rudų kauburėlių. Juose bręsta sporos. Subrendusios sporos išbyra. Iš sudygusios paparčio sporos išsivysto maža žalia plokštelė (polaiškis). Apatinėje polaiškio dalyje susidaro vyriškos gametos - spermatozoidai ir moteriškos gametos - kiaušialąstės. Polaiškis sulaiko rasos arba lietaus vandens lašelius. Spermatozoidai vendeniu priplaukia prie kiaušialąsčių ir jas apvaisina. Iš zigotos išsivysto gemalas. Taip pat dauginasi asiūkliai ir pataisai. Asiūkliai - daugiamečiai žoliniai augalai. Turi ilgus šakotus šakniastiebius, žiemojančius dirvožemyje.
Durpinės samanos (pvz - kiminai) kiminai neturi rizoidų. Stiebas ir šakelės tankiai apaugusios smulkiais šviesiai žaliais lapeliais. Kiekvieną lapelį sudaro dvejopų ląstelių sluoksnis (gyvos ir negyvos). Negyvos ląstelės gali siurbti ir ilgai išlaikyti vandenį, po truputį jį atiduodamos gyvoms ląstelėms. Kiminai gali augti miško priedangoje tarp gegužlinių. Dauginasi sporomis. jos susidaro mažose dėžutėse, viršutinių šakelių viršūnėse. Kiminai išskiria medžiagas, kurios neleidžia vystytis bakterijoms.
Katinų muziejus įkurtas 1990 metų gegužės 17 dieną. Jį įkūrė Vanda Kavaliauslkienė, kuri eksponatus šiam muziejui rinko daugelį metų. Pirmasis eksponatas - mažas juodas medinis katinėlis atkeliavo 1962 metais iš Lenkijos. Vanda Kavaliauskienė yra provizorė, daug metų vadovavo Šiaulių krašto farmacijos sistemai. Katinų muziejuje yra dešimt tūkstančių eksponatų. Lankytojus pasitinka katinėliai spalvotuose vitražuose, laiptų turėklų ornamentuose, ant šviestuvų, kėdžių muziejaus patalpose. Trijose didžiulėse salėse - katinai, katinai... Jie atkeliavę iš daugelio pasaulio šalių: Anglįjos, Australijos, Amerikos, Afrikos, Belgijos, Brazilijos, Čekijos, Kanados, Kubos, Kinijos. Lenkijos, Prancūzijos, Portugalijos, Taivanio, Vietnamo, Vengrijos, Šveicarijos ir, žinoma, iš Lietuvos. Katinėliai sukurti iš porceliano, gintaro, keramikos, krikštolo, marmuro, metalo, medžio.
Seniai seniai mažame mažutėlyje meistelyje, sename senutėlyje namelyje prie didžiulio miško gyveno senutė. Turėjo ji, kaip ir visos senutės, didelį šunį ir rainą, usispyrėlį katiną, kuris kaip ir visi katinai mėgo erzinti šunį, o kai tam nusibosdavo katino patyčios, vydavo gudruolį į medį ir palikdavo tupėti išvertusį savo dideles, žalias akis. Šuo nemoka laipioti medžiais, todėl turėdavo grįžti atgal nieko nepešęs. Turėjo senutė ir supamąją kėdę, kurioje mėgdavo retkarčiais pasisupti. Katinui nepatiko supamoji kėdė, nes kai senutė imdavo suptis, kėdės kojos judėdavo aukštyn ir žemyn ir Rainiui atrodydavo, kad kėdė tyčia jį erzina. Todėl vieną dieną jam nusibodo žiūrėti, kaip kėdė iš jo šaiposi, ir jis senutei besisupant šoko ant kėdės kojų. Tos leidosi ir prispaudė katinui uodegą. Nuo tos dienos Rainis ėmė nekęsti kėdės, o kai pamatydavo, uodega lyg ir sunkesnė pasidarydavo.
Aš labai myliu savo katytę Mikutę. Žinau, jog visiems reikia namų. Mano Mikutė iš pradžių jų neturėjo. Buvo beglobė. Ją mano tėtis darbe užtiko. Parsivežė namo. Priglaudėme. Katytę prausėme, nes ji turėjo daug blusų. Tačiau keturkojė greitai tapo nauja mūsų šeimos nare.