Alkoholiniai gėrimai

1682 m. Liudvika Karolina Radvilaitė patvirtino instrukciją, kurioje miestiečiai buvo įpareigoti pastatyti įvairius cechus, tarp jų ir bendrą aludarių, kepėjų, degtindarių ir gyvulių skerdikų. L.K.Radvilaitės komisarai 1686 m. Biržuose patvirtino 8 cechus, tarp jų ir paminėtą bendrą aludarių. Apibendrinus istorinius duomenis, galima teigti, kad 1686 m. lapkričio 25 d. Brandenburgo markgrafienės L.K.Radvilaitės nurodymas buvo įvykdytas. 1686 metus reikia laikyti Biržų alaus daryklos įkūrimo data. Po karo pirmiausia atstatyta ne miesto rotušė, o alaus darykla. Kai švedai 1704 metais užgrobė Biržus, sugriovė pilį ir sudegino miestą, jiems išsinešdinus biržiečiai po ginčų, ką pirmiausia atstatyti – miesto savivaldos simbolį rotušę ar alaus daryklą – pasirinko pastarąją. Po karo, maro ir bado miestas atsigavo sunkiai, tačiau po keliasdešimties metų Biržų apylinkėse jau veikė 43 užeigos, kuriose „reikėjo turėti gerų gėrimų ir juos pardavinėti teisingomis kainomis“.

Alaus gamyba - ilgas ir sudėtingas procesas, kuriam reikia gerų įgūdžių, žinių ir kruopštumo. Pagrindiniai alaus "gimimo" etapai ir žaliavos yra panašūs tiek gaminant alų namų sąlygomis, tiek šiuolaikinėje alaus darykloje. Visuomet galvojote, kad alus yra tiesiog alus? Pasaulyje gaminama nesuskaičiuojama daugybė įvairių alaus rūšių, tačiau visi jie skirstomi į dvi pagrindines grupes - viršutinio rūgimo mielėmis fermentuotą alų ir žemutinio rūgimo mielėmis fermentuotą alų. Pirmuoju atveju mielės po fermentacijos proceso pakyla į viršų, o antruoju - nusileidžia į indo apačią. Dėl to dažniausiai gerokai skiriasi šių dviejų alaus grupių skonis ir spalva. Taip pat yra dar viena nedidelė savaiminio rūgimo alaus rūšių grupė.

Rinkuškių daryklos krikštatėviu galima laikyti Joną Čygą. Jis garsėjo kaip vienas geriausių Biržų krašto aludarių. Jonas Čygas darydavo miežinuką krikštynoms, vestuvėms, jubiliejams ir kitoms šventėms. Biržų sovietiniai valdininkai jo padaryto alaus nesigėdydavo vežti į aukščiausias valdžios institucijas. Alaus darymo paslaptis iš tėvo nusižiūrėjo jo sūnus Rimantas. Jis pasiūlė Sigitui Kalkiui imtis alaus verslo. Alus buvo pradėtas virti Petro Kalkio, Sigito Kalkio tėvo, įsikūrusio Biržų kaime, miestietiško tipo sodyboje. Rimantas Čygas atsinešė iš tėvo alaus gaminimo technologiją, Sigitas Kalkys, turintis Vilniaus universiteto statybų inžinieriaus diplomą, ėmėsi techninės dalies. Vėliau pastatas buvo pertvarkytas, savininkai pirko vis naujus įrengimus ir toliau tobulino daryklą.

Galime teigti, kad alaus istorija nuolat papildoma vis naujomis šio gėrimo gydomosiomis savybėmis. Jau senovės šumerai rekomendavo, dančiui suskaudus, burną skalauti alumi. Viduramžiais šiuo gėrimu iš inkstų varydavo akmenis, plaudavo pavargusias kojas, o veido kaukė iš alaus atgaivindavo pasenusią odą. Žymusis Paracelsas juo gydė kepenų ir kvėpavimo takų ligas. Čekų gydytojai laikė patikima priemone nuo choleros. Ir tikrai, šios ligos bacilos alaus tirpale žūdavo per keletą minučių. Tai liudija istorija. Didelių miestų gyventojus sunaikinanti choleros epidemija nepaliesdavo tik alaus viryklų darbininkų. Įdomu, kad XIX a. pradžioje vaistus rekomenduojama užsigerti alumi, nes jis laikomas tonizuojančiu, dezinfekuojančiu ir organizmą stiprinančiu gėrimu.

Alaus gurmanai ir kritikai dažniausiai taip aprašo baltojo alaus sukeltą įspūdį: „Kai kalbama apie baltąjį kvietinį alų, pirmiausiai kylančios asociacijos yra „švelnus”, „gaivinantis” ir „vos karstelėjęs” – balkšvas, padūmavęs kvietinis alus iš visų alaus rūšių išsiskiria ypatingai gaiviu skoniu bei aromatų puokšte, kurioje sumišę vos juntami gvazdikėlio ir net banano kvapai; dėl savo putojimo ir gaivumo baltasis alus dar vadinamas šampanu tarp visų alaus rūšių”. Alaus istorikai juokauja, jog būtent kvietinis baltasis alus atvedė Europą iš Tamsiųjų amžių (ankstyvųjų viduramžių) į Atgimimo epochą (Renesansą). Šiuo periodu nuo Atlanto krantų (ypač – dabartinės Belgijos teritorijoje) iki Alpių papėdžių (dabartinės Vokietija ir Austrija) imta varžytis, kas pagamins gardesnį, švelnesnį, populiaresnį baltąjį alų. Baltasis alus tapo mados objektu. Per keletą amžių baltasis alus pasklido po visą Europą, pasiekė kitų vandenynų krantus. Tačiau baltasis kvietinis išliko originalumo ir subtilaus skonio pavyzdžiu.

"Kunigaikščių alaus" istorija įdomi ir paslaptinga. Produktas pradėtas gaminti apie 1923-1926 m. Archyvuose išlikusioje etiketėje "Kunigaikščiai" reklamuojamas net su dviem medaliais, įrodančiais labai aukštą alaus kokybės įvertinimą. Nėra žinoma, kodėl "Kunigaikščių" alaus gamyba nutrūko. Galima tik spėlioti, ar pavadinimas lėmė tokią ilgą pertrauką, ar jis buvo per daug kilmingo skonio. Po septyniasdešimties metų vėl pradėtas gaminti "Kunigaikščių" alus, tapo mėgiamu ir solidžiu produktu Lietuvos rinkoje. Tamsus alus pasižymi harmoningu skoniu, kuriame išryškėja karamelinio salyklo skonis ir aromatas su švelniu vyniniu prieskoniu. Stiprus "Kunigaikščių" alus yra itin mėgiamas Rusijoje, Vokietijoje, Izraelyje ir Latvijoje.

Kvietinis alus dar vadinamas baltu, mat vokiškas žodis "weise" reiškia baltas, o "weisen" - kviečiai. Panašiai kaip juoda duona skiriasi nuo pyrago, taip kvietinis alus -nuo miežinio. Todėl kvietinis laikomas ypatingu, išskirtiniu alumi ("specialties"). Šis alus yra labai lengvas, pasižymi mažesniu alkoholio kiekiu, švelniu subtiliu skoniu, yra gaivus, tad puikiai tinka atsigaivinti karštą vasaros dieną. Kviečiai suteikia alui troškulį malšinančios rūgštelės. Būtent kvietinis salyklas nulemia alaus skonį. Dažnai jis apibūdinamas kaip minkštas, "apvalus" (neragavęs - nesuprasi), jame gali jaustis kramtomos gumos ar obuolių, apelsino ar citrinos, netgi riešutų, migdolų bei gvazdikėlių prieskonis - nelyginant rūšis. Baltieji alūs labai kvapnūs - kartais kvepia medumi, kartais-gvazdikėliais.