Mokslininkų tyrinėjimai įrodė, jog nuotaiką galima pataisyti ne tik kvapų ar garsų terapija, bet ir pakeitus kai kuriuos savo mitybos įpročius. Nedideli dienos raciono pakeitimai gali išvaduoti jus iš šaltuoju metų laiku apimančio liūdesio depresijos ir praskaidrinti slogią nuotaiką. Niekam ne paslaptis, kad taisyklinga mityba yra sveikatos ir energijos pagrindas. Sveika gyvensena gali išgelbėti nuo vėžio, širdies bei kraujagyslių ligų, diabeto ir daugelio kitų negalavimų. Tačiau ilgą laiką niekas nesiryžo tvirtai atsakyti, ar maistas gali veikti mūsų nuotaiką, nervų sistemą. Dabar atsiranda vis daugiau įrodymų, kad tam tikri produktai veikia mūsų savijautą: jei tinkamai maitinamės, mažesnė tikimybė, kad mus apniks depresinė nuotaika, liūdesys. Viena iš didžiausių labdaringų psichikos sveikatos organizacijų „Maind” jau ne pirmus metus atlieka panašius tyrimus ir teigia, jog net mažiausi pakeitimai žmogaus valgiaraštyje gali gerokai paveikti jo psichinę sveikatą, o tinkamai parinkti produktai gana greitai pataisyti žmogaus nuotaiką. Taigi, jei tamsiomis dienomis ir ilgais rudens vakarais jums liūdna, padėti gali paprasčiausias maistas – skanūs ir naudingi patiekalai. Maistingosios medžiagos, esančios kai kuriuose produktuose, aprūpina mūsų smegenis elementais, galinčiais pakeisti nuotaiką. Ypač mums padeda hormonai endorfinai: serotoninas ir noradrenalinas. Ne veltui jie vadinami „laimės hormonais”.

Rudeniškos darganos ir apmirštanti gamta išties nenuteikia optimistiškai. Jei šeimoje ir darbe – darna, žmonės paprastai išgyvena šį laikotarpį be psichologinių problemų. Tačiau kiek tokių laimingųjų? O ką daryti tiems, kurių gyvenime trūksta darbo ar sveikatos, šeimynykščių šilumos? Kauno krizių centro psichologai tikina, kad šiuo metų laiku visai natūralu jausti liūdesį, tačiau pataria jam nepasiduoti. Ragina atkreipti didesnį dėmesį į savo ir artimųjų savijautos pokyčius. Svarbu laiku pastebėti pirmuosius ženklus, nes depresijon grimztantis žmogus vis labiau užsisklendžia. Ieškodami vienatvės ir atitolę nuo artimųjų be specialistų pagalbos paprastai nebeišsiverčia. Psichologė Irena Jusienė sako, kad šviesos trūkumas neabejotinai veikia žmogų. Sezonų kaita, ypač rudenį ir pavasarį, taip pat išbalansuoja. Psichiatrijos ligoninėse tuomet tikras antplūdis. Tačiau labai dažnai iš pradžių psichikos sutrikimas yra nežymus, jis pasireiškia ilgą laiką pabjurusia nuotaika ir liūdesiu. Atpažinus atslenkančią depresiją, žmogui galima padėti šeimoje arba psichoterapinėmis priemonėmis, be medikamentų. “Artimieji greitai pastebi, kad žmogų nuolat apėmusi bloga nuotaika. Tačiau jie nežino, ką daryti, juk ne visada įmanoma padėti išspręsti kitą užgriuvusias problemas. Jiems net gali atrodyti, kad tie rūpesčiai nėra tokie dideli, jie patys turi kur kas svarbesnių ir keblesnių.

Prieš pakylant lėktuvui įgula informuoja keleivius, kokių saugumo veiksmų reikėtų imtis iškilus pavojui. Kas skrido, prisimena, ką reikia daryti, kai iš viršutinės lentynėlės iškrinta deguonies kaukė. Įgulos instrukcija skamba maždaug taip: „Jei keliaujate su mažu vaiku, pirmiausia deguonies kaukę užsimaukite sau ant burnos ir nosies, o tada padėkite tai padaryti vaikui.” Kiekvieną kartą tai išgirdę suvokiate, kad, jei negalėsite kvėpuoti, nesugebėsite padėti savo vaikui. Šį kartą mes būsime jūsų saugumo instruktoriai, tad, prieš pradėdami kelionę knygos greitkeliu, norime padaryti saugumo pranešimą: „Jei keliaujate su bet kokio amžiaus vaiku, labai prašome knygoje pateiktas idėjas pirmiausia patikrinti savo galva ir širdimi, o tada bandyti padėti savo vaikams.” Suprantama, mes nesiūlysime gaiviųjų gėrimų, kaip kad daro stiuardesės lėktuve, tačiau suteiksime jums tikrai vertingų saugumo patarimų, kurie turės teigiamą, visą gyvenimą truksiantį poveikį jūsų vaiko jausmų pasauliui. Kai kurios knygos mintys pasirodys naujos, o kai ką jūs jau tikrai seniai žinote. Nauji dalykai gerokai nustebins, su kai kuo galite iš pradžių nesutikti, tad paskutinį sykį pavartosime kiekvieno skrydžio metu girdimą frazę: „Prisisekite diržus.” Verkiau, nes batų neturėjau, kol žmogų sutikau bekojį. Ši puiki parabolė padeda vaikams suvokti, kas yra pusiausvyra. Ji moko įžvelgti tokius dalykus, už kuriuos turime būti dėkingi likimui.

Tarkime, kad į mano kabinetą ateina pacientas, kuris pastarąsias tris savaites buvo prislėgtas. Prieš mėnesį jį paliko jo sužadėtinė dėl kito vyro, todėl jis nebemato prasmės toliau gyventi. Jo apetitas labai suprastėjo, jis nebemiega naktimis ir yra praradęs bet kokį susidomėjimą įprasta veikla. Ar aš turėčiau jam diagnozuoti klinikinę depresiją? Ar mano pacientas patiria tai, ką XIV amžiaus vienuolis Thomasas à Kempisas pavadino derama sielos širdgėla? Atsakymas yra kur kas sudėtingesnis, nei mano daugelis psichiatrinės diagnozės kritikų. Šie kritikai teigia, kad psichiatrija medikalizavo normalią liūdesio būseną, bet nesugebėjo atsižvelgti į socialinį ir emocinį kontekstą, kuriame ji apima žmones. Pavyzdžiui, darbo netekimas ar svarbių santykių pabaiga. Šis diagnozės trūkumas, kaip teigia kritikai, sukūrė netikrą didėjančią depresijos epidemiją. Neseniai išleistoje knygoje „The Loss of Sadness” Allanas V.Horwitzas ir Jerome’as C.Wakefieldas teigia, kad tūkstančius metų liūdesio simptomai, „turėję priežastį”, buvo skiriami nuo tų, kurie „neturėjo priežasties”. Tik pastarieji buvo suprantami kaip psichiniai sutrikimai. Pasirodžius moderniems diagnostikos kriterijams, pasak šių autorių, daktarams buvo liepiama nekreipti dėmesio į pacientų nusiskundimus ir žiūrėti tik į simptomus: prastas apetitas, nemiga, darbingumo praradimas, beviltiškumo jausmas ir t.t.

Dėstydamas savo mėgstamą kursą „Politika ir literatūra“ dažnai studentų paklausiu, kokius jausmus ir asociacijas jiems kelia 66-asis Williamo Shakespeare’o sonetas. Vienas iš labai inteligentiškų studentų JAV man atsakė, jog tai laiką pranokstantis kreipimasis į savo epochą. Didelė pagunda kyla šiuos žodžius pritaikyti visai sovietinei erai, nors puikiai suprantu, kad čia nėra jokių moralinių monopolijų – daug visuomenių ir istorijos laikotarpių prašyte prašosi šių Shakespeare’o eilučių. Tam tikrų asociacijų šios eilės gali kelti ir su nūdienos Lietuva – ypač pirmoji šio soneto strofa. Viename iš yrančią Sovietų Sąjungą sukrėtusių filmų, Tengizo Abuladzės „Atgailoje“, Lavrentijų Beriją stipriai primenantis, nors ir kažką panašaus į italų fašisto uniformą dėvintis niekšybės ir blogio gelmių genijus Varlamas Aravidzė aplanko dailininko šeimą (kurią vėliau pražudo) ir, atsidėkodamas jai už vaišes, dainuoja ištrauką iš Giuseppe’s Verdi arijos ir dar perskaito 66-ąjį Shakespeare’o sonetą. Šėtono įsikūnijimas, skaitantis Shakespeare’ą ir gedulingu veidu pranešantis pasauliui žinią apie sugedusią ir blogyje skendinčią epochą – tai kažkas, kas pranoksta paties Shakespeare’o ir jo amžininko bei bičiulio Christopherio Marlowe vaizduotės ribas. Jie abu įsivaizdavo, kad Šėtonas žemėje pasirodo užsimaskavęs Niccolò Machiavelli’o pavidalu – Shakespeare’o „Otelo“ personažas Jagas sąmoningai sumodeliuotas pagal Machiavelli’į.