Nepačiuopiama, sunkiai apibūdinama, individuali, bet reali, akivaizdžiai juntama ir veiksminga. Charizma. Visi esame pastebėję žmonių, kurie savo buvimu tiesiog magiškai “užpildo” erdvę- tereikia jiems įeiti į kambarį, ir kiti žmonės akimirksniu juos pastebi. Charizmatiški žmonės – kaip magnetai, jie tiesiog traukia į save kitus, jie pasiekia daugiau, yra akivaizdžiai įtakingesni ir sėkmingesni. Charizmatiški pardavėjai parduoda daugiau, ir lengviau, charizmatiški oratoriai prikausto auditorijos dėmesį kalbėdami kad ir banaliausia tema, charizmatiški vadovai vadovauja efektyviau. Charizmatiški politikai laimi rinkimus mažesniais biudžetais ir valdžioje išlieka ilgiau. Max‘as Weber‘is, sociologijos tėvas, terminą „charizma“ sukūrė dar 1918 metais, juo apibūdindamas lyderius, galinčius įkvėpti („charis“ graikiškai- „dovana“), taip suponuodamas, kad charizma yra įgimtas dalykas, tikra dovana. Ar iš tikrųjų charizma įgimta? Gal ją lemia mūsų išvaizda? Barbių laikais- XXI a.- išorė nepaprastai svarbi. Gyvename greičiau, visuotinio dėmesio deficito laikais, tad pirmas įspūdis apie žmogų – dar svarbesnis, nei bet kada iki šiol. Šioje planetoje dar niekad nebuvo TIEK žmonių ir jie niekad žmonijos istorijoje nebuvo TAIP užsiėmę! Paradoksalu, nes ar ne mes- dabartinė žmonija- turime efektyviausius darbo įrankius? Išmokome spręsti apie kitus daug greičiau, ir kad apie mus nuspręstų „geriau“, turime pasirūpinti geriausiu pirmuoju įspūdžiu.

Kartais susipažįsti su žmogumi, išoriškai niekuo neišsiskiriančiu, iš pažiūros netgi pilku ir neįdomiu kaip niūri rudens diena. Bet pakanka jam nusišypsoti, pasakyti porą nereikšmingų žodžių, kai iškart pasiduodi jo žavesiui. Ir štai jau tuomet, užburti jo balso, gestų, judesių ir kalbėjimo manierų, pamirštame visus trūkumus ir galvojame tik apie tai, kaip naujajam pažįstamam patikti ir įtikti. Kuo gi gamta jį taip apdovanojo? Truputį pavydime šiems žmonėms ir lengvai pasiduodame jų traukai, pripažindami, kad jie apdovanoti ypatinga dovana – charizma. Kur mano charizma? Atsakymas į šį jaudinantį klausimą toli gražu ne vienareikšmis: psichologai tikina, kad charizma – tai, ką turi kiekvienas, tačiau naudojasi tik vienetai. Kitais žodžiais, charizma – tai asmeninės žmogaus savybės, kurios traukia aplinkinius. Tas, kuris savo charizmą jaučia ir moka ja naudotis, bet kokioje kompanijoje – nuo draugiško vakarėlio iki direktorių posėdžio – tampa lyderiu, rašo „Woman Journal”.Išvystytos charizmos žmogus moka įteigti aplinkiniams savo požiūrį, įtikinti savo teisumu. Bet kokią nesąmonę jis gali pasakyti kaip išskirtinai svarbų ir itin originalų dalyką. Ir net jei paskui išaiškės, kad charizmatikas buvo neteisus ir visus suklaidino, jam vis tiek bus atleista. Nes neįmanoma supykti ant tokio žmogaus, jis per daug žavingas. Dar vienas ne mažiau svarbus niuansas: charizma neturi nieko bendro su išoriniu grožiu.

Charizma traukia sėkmę tarsi magnetas. B. Tracy savo seminaruose moko, jog net 85% gyvenimo sėkmės lemia šilti santykiai su aplinkiniais žmonėmis. Logika paprasta – kuo geriau sutarsite su kitais, tuo lengviau ir greičiau gausite tai, ko norite. Patrauklioms asmenybėms atsiveria visos durys. Žodis “charizma” yra graikiškos kilmės ir reiškia ypatingą dovaną, dievišką malonę. Tai nepaparastai reta charakterio savybė. Iš esmės charizma yra tas pats, kas ir traukos (patrauklumo) dėsnis. Turbūt daugelis matėte filmą “The Secret“, kuriame išsamiau pasakojama apie šį universalų Visatos principą. Traukos dėsnis sako, jog žmogus į savo gyvenimą pritraukia aplinkybes, situacijas, galimybes bei kitus resursus, kurie atitinka jo dominuojančias mintis. Ką tai turi bendro su mūsų charakteriu? Pagal šį principą, kiekvienas žmogus yra tarsi gyvas magnetas, nuolatos mintimis spinduliuojantis tam tikro dažnio signalus, kuriuos priima kiti visuomenės nariai. Panašiai kaip radijo imtuvas, pagaunantis konkretaus dažnio radijo signalus. Žmogaus mintys, sustiprintos emociniu atspalviu, yra analogiškos radijo signalams, sustiprintiems elektriniais impulsais. Minčių pavidalu siunčiami elektriniai impulsai yra pagaunami kitų žmonių, spinduliuojančių to paties dažnio bangas (mintis). Todėl negatyvius charakterio bruožus turintys žmonės visada atbaido linksmas, optimistiškas, draugiškas ir malonias personas.

Nuolatinis žmonių atsinaujinimas sukelia poreikį tiesioginei religinei patirčiai. Religinės transcendencijos (arba naujų religinių objektų, arba esančių atnaujinimu) bei socialinės traukos šaltiniu tampa charizmatiškai, religiškai pakylėti individai: pranašai, mokytojai, atsiskyrėliai, šventikai… Mat jų dvasia gali įkvėpti kitus, perteikti daugelio religinius jausmus. Yra tiesioginės religinės patirties poreikis – taigi ir tokie žmonės atsiranda. Anksčiau jų tebuvo dešimtys, tačiau planetoje gausėjant žmonių, proporcingai gausėja ir “avatarų”. Religinis charizmatikas ir jo garbintojai yra subkultūra bet kurios visuomenėje: nuo šamano iki šiuolaikinės kompiuterininkų sektos su savuoju lyderiu, laukiančiu “atskrendančios kometos”. Pirmosios religinės formos buvo persmelkę archaiškas bendruomenes ir sutapo su morale bei pasaulėžiūra. Kartu jos padėjo sutaikyti prieštaravimus su naujais socialiniais dariniais bei žmones supančiomis “galiomis”. Religinių lyderių vaidmenį atlikdavo senoliai, giminių vadai, šventikų luomo vadovai, magai. Bet vis tik jie tebuvo “valdininkai”, kulto, ikigentinės tradicijos funkcionieriai. Tačiau žinoma, kad jau tais priešistoriniais laikais atsirasdavo išskirtinių asmenybių, pasireiškusių kaip “burtininkai”. Tai savotiški “laisvieji religijos menininkai”, kurių autoritetas, galia ir ryšis su antgamtiškais dalykais priklausė tik nuo jo įgimtų sugebėjimų.

Stevenas Paulas Jobsas – vienas iš tų žmonių, kurių veikla neišvengimai yra palietusi beveik kiekvieną iš mūsų. Stevenas yra įtakingas žmogus dviejose iš pažiūros nutolusiose verslo industrijose – informacinių technologijų ir pramogų. Jis – „Apple” vadovas ir vienas iš įkūrėjų, be to – buvęs kompiuterinės animacijos studijos „Pixar” vadovas ir savininkas, o dabar – didžiausias „Disney” akcininkas bei valdybos narys. Stevenas gimė 1955-aisiais, saulėtame San Francisco mieste. Be galo jauni ir nevedę jo tėvai – amerikietė motina ir sirų kilmės tėvas – atidavė kūdikį įvaikinimui. Vėliau tikrieji jo tėvai susituokė, nors neilgam, ir kartu augino jaunesnę Steveno Mona Simpson seserį, tapusią garsia rašytoja. Apie ją pats Stevenas Jobsas sužinojo tik užaugęs. Pats Steve’as savo tikraisiais tėvais vadina įvaikintojus – Jobsų šeimą. Dar būdamas moksleiviu jis po pamokų lankydavosi „Hewlett-Packard” kompanijoje, kur, gavęs vasaros darbą, susipažino su Steve’u Wozniaku. Vėliau, įstojęs į universitetą, jį metė po pirmojo semestro, tik pasiliko lankyti kaligrafijos paskaitų. „Jei nebūčiau jų lankęs, Mac’as neturėtų tiek šriftų galimybių” – dabar sako jis. Iš tikrųjų Stevenas buvo sunkaus būdo studentas, nesutardavęs nei su profesoriais, nei su studijų draugais.