Nuo neatmenamų laikų būta žmonių, apie kuriuos telkėsi ištikimi draugai, brangūs artimieji, drąsūs vyrai, pagalbos prašantieji ir kitokie žmonės. Jie buvo lyderiai. Po jų vėliavomis kovėsi narsiausi kariai, jie buvo ryškūs vilties žiburiai, šviečiantys savo tautoms. Šių iškilių asmenybių vardai virto legendomis, jų kelionės ir žygdarbiai – epais. Lyderių pasaulyje atsirasdavo tada, kai pasauliui ir žmonėms jų reikėjo labiausiai. Nors jie ir stengėsi dėl artimųjų, tautos ir tėvynės, ne visi jų sulaukė tokio dėkingumo, kokio išties buvo verti.Mano nuomone, kalbėdami apie lyderius, mes turime suvokti, kas išties yra tikras lyderis, o kas – viso labo niekingas veidmainis, prisidengiantis lyderio kauke. Manau, kad tikram lyderiui svarbiausia yra dvasingumas, nes iš dvasingumo gimsta svarbiausios lyderio savybės: narsa, išmintis, meilė tėvynei ir artimiesiems, rūpinimasis savo tautos žmonėmis, kilnumas, patriotizmas. Juk jei kitiems vadovaujantis žmogus nebus dvasingas, jis gali tapti užkariautoju, tironu, o galų gale ir tautos gėda. O tokių žmonių istorijos puslapiuose – ne vienas. Tokie buvo Stalinas, Hitleris, Musolinis. Nors jie ir valdė didžiules valstybes, nors nuo jų priklausė milijonų žmonių likimas, nelaikau jų lyderiais, nes jų viešpatystė gimė iš pralieto nekaltų žmonių kraujo, savo tautos išdavystės. Manau, kad jie išdavė savo tautą, nes per šiuos niekšus žuvo jų tautos vyrai – sūnūs, tėvai, broliai, šventai tikėję, kad jų vadai – tai lyderiai, atvesiantys juos į šviesų rytojų. Ir todėl lyderiais laikau mamas, kurios vienos užaugina savo vaikus iškiliais patriotais, žmones, kurie sąžiningai dirba tėvynei už mažytį atlyginimą, kareivius, gydytojus, mokytojus, puoselėjančius meilės tėvynei idėjas, – visus gerus žmones, nes būtent ant šių žmonių pečių laikosi Lietuva. Būtent jie yra mūsų tautos lyderiai. Jų vardai negarsūs, bet ką prieš šiuos žmones reiškia saujelė godžių išdavikų, kurių moralumas baigiasi ten, kur prasideda pinigai. Būtent dėl to nesutinku su garsiuoju Nikolu Makiaveliu, kuris, kalbėdamas apie valdovus, sykiu ir apie lyderius, teigė, kad „Valdovas turi būti ir lapė, ir liūtas”. Bet jis nepasakė, kad valdovas turi būti dvasingas, netgi teigė, kad gerumas turi būti apsimestinis.

Manau, kad, kalbant apie lyderius, dera prisiminti ir tuos, kurie sukūrė didžią mūsų tautos istoriją, kurie, aukodami gyvybę, liedami kraują, rizikuodami savo artimųjų gerove, dirbo Lietuvai. Tokie buvo Mindaugas, Vytautas, Jonas Žemaitis, Adolfas Ramanauskas, Simonas Daukantas, knygnešiai, partizanai… Ne vieno jų vardai išsitrynė iš istorijos puslapių, bet darbai įsiamžino. Jie paliko mums palikimą. Jie paliko tai, kad mes tebeturime savo kalbą, istoriją, o svarbiausia – valstybę. Neseniai rankose laikiau dalelę knygnešių palikimo. Knygą. Ne šiaip knygą, o Naująjį Testamentą, kuriam daugiau nei šimtas metų. Knygos gale buvo įrašas, kad ją konfiskavo žandarai. Tą akimirką pagalvojau, kas nutiko knygnešiui, kuris ją gabeno… Mintyse iškilo žiaurių kankinimų vaizdai ir aš suvokiau, jog būtent tokie žmonės kaip jis ir yra verti garbingo lyderio vardo. Šis knygnešys savo gyvybės kaina išsaugojo tai, kad mes vis dar tebesame lietuviai. Jis buvo paprastas ir kartu toks nepaprastas žmogus. Jo vardas neįsirašė į istoriją, bet būtent jis ją ir kūrė. Kuo toliau žvelgiau į praeitį, tuo geriau supratau, jog lyderis gali gimti bet kur, net ir atokiausiame kampelyje – juk didžioji dalis knygnešių ir partizanų buvo kilę iš kaimo. Nors šiais laikais (ypač mieste) neretai į kaimą žiūrima su panieka, tiesa ta, kad nesvarbu, kur gimei, svarbiausia, kas esi viduje ir kuo save laikai.

Esu įsitikinęs – nors šiandien Lietuva ir yra laisva, nors mes ir priklausome tokioms galybėms kaip Europos Sąjunga ir NATO, Lietuvai ir mums visiems reikia lyderių, garbingų žmonių, kurie grąžintų patriotizmą, meilę tėvynei ir žmoniškumą. Juk šiais laikais tiek daug žmonių išvyksta iš Lietuvos sakydami, kad ieško laimės svetur. Bet, žvelgiant mano akimis, tai juokinga – kaip galima rasti laimę ten, kur tave verčia dirbti juodžiausius darbus, kur niekas tavęs niekada nelaikys savu, kur niekada nebūsi žmogumi. Ne, žmonės išvyksta ieškoti tik didesnio atlyginimo, o tai dar nėra laimė. Vienas garsiausių partizanų vadų Lionginas Baliukevičius – Dzūkas rašė: „Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoje, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrentant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti į akis, nes savo tėvynės neapleidom.” Įdomu, ką pasakytų šis didis žmogus tiems šimtams tūkstančių, kurie emigravo iš Lietuvos ne dėl karo, tremties, o dėl niekingų aukso trupinių. Pabėgusiems iš tėvynės tada, kai ji ką tik tapo laisva, kai ją vėl reikia sukurti iš pagrindų. Mūsų šalis – tai lyg mažas vaikas, netyčia padaręs klaidelę, dėl kurios jį tuoj palieka tėvai… Kartais pagalvojus, kiek gabių, jaunų žmonių, galinčių sukurti gražų rytojų, palieka tėvynę, pasidaro skaudu, liūdna ir neramu dėl Lietuvos likimo. Bet tada pagalvoju: ne, ne jie mūsų lyderiai, nes lyderiai taip nebėgtų iš Lietuvos, jie liktų, kurtų ir kovotų už šviesią ateitį.

Pabaigoje norėčiau pasakyti, jog jei norime būti lyderiais, turime būti tokie pat iškilūs, kokie buvo mūsų protėviai. Mūšį laimi ne tie, kurie bėga iš jo, o tie, kurie lieka ir kaunasi iki galo. Mums visiems lemta suprasti, kad žodyje „Lietuva” slypi kur kas daugiau nei maži atlyginimai. Esame pirmoji karta, užauginta laisvę atgavusios šalies, ir todėl privalome prisiimti atsakomybę už Lietuvos likimą. Lietuvai reikia dvasingų lyderių, nes būtent jie – tikrieji tautos istorijos rašytojai.

Konkursas „Noriu būti lyderiu!”
Trečios vietos laimėtojos Audrys NARBUTAS
Šiaulių Simono Daukanto gimnazija, II m klasė

Views All Time
Views All Time
2703
Views Today
Views Today
1
0 0