Mirusi meilė ir pavydas. (Gimęs būti pirmu)
Vieną saulėtą žiemą į pasaulį atėjo rudakis berniukas. Visai dar mažytis, bet mosikuodamas rankytėmis bandė stipriai įsitverti į orą, o gal į naują gyvenimą. Berniukas buvo nepaprastas, jo likimas, o gal ir prakeiksmas – amžinai būti pirmu.
Maždaug trijų mėnesių, kai vaikas suprato šypsenos poveikį kitiems, pradėjo šypsotis tokia stulbinančia šypsena, kad visiems užgniauždavo kvapą. Mama berniuką tiesiog dievino, kaip ir savo tėvą, todėl pavadino jį senelio garbei – Eriku. Turbūt visi, tik ne pats mažylis, prisimena, kaip vos prieš dvi dešimtis senelis Erikas laikydamas savo anūką rankose ištarė tuos lemtingus žodžius: „Jis visada bus pirmas… mano anūkas, Erikas“.
Po ketverių metų gimė Eriko sesuo – Viltė. Visiškai kitokia, nei brolis: žydraakė ir šviesiaplaukė. Mergaitės vardas buvo išrinktas dėl jos „paskirties“. Ji buvo paskutinė viltis mamai pasveikti, nors didelė dalis žmonių žinojo, kad tai, ką sugalvojo vaikų mama yra visiška nesąmonė, mat idėja buvo pasiskolinta iš senu laikų: „Vaiko gimimas gali išgydyti nuo bet kokių ligų“. Visą nėštumo laikotarpį Viltei grėsė pavojus, mes mama vis silpo. Gal ir buvo toje idėjoje kažkiek tiesos. Mergaitė suteikė savo mamai norą kapstytis iš ligos, todėl ji išgyveno dar penkis metus, tai buvo didelė laimė. Rita mirė su šypsena, kai Erikui buvo vos devyneri. Ernestas nesugebėjo išlaikyti abiejų savo vaikų todėl pasirinko mylimiausią – berniuką, o Viltę išsiuntė gyventi pas tolimą tetą. Kuri vėliau stengdamasi atimti iš tėvo ir Eriką pasakė teisme palyginimą, kuris sukėlė visiems pasišlykštėjimą Ernestu: „Jis atidavė mergytę, kaip kokią šiukšlę, prieš tai pagrasindamas, kad jei aš jos nepriimsiu – atiduos globos namams“, ir vis dėl to teismą laimėjo Eriko tėvas.Taip vaikai buvo išskirti.
Gailėdamasis dėl savo poelgio vaikų tėvas pradėjo skandintis alkoholio liūne. Tuo metu jau paaugliui Erikui teko iškęsti tėvo žeminimus ir užgauliojimus, o tėvas dar ir nestokodavo jėgos sūnui paauklėti dėl pačių kvailiausių dalykų, kuriuos sugebėdavo sugalvoti tik girtas. Taip pat jis bausdavo vaikiną pačiais keisčiausiais būdais: įgrūsdavo jį į rūsį ir palikdavo kelioms dienoms be šviesos ir be maisto. Būtent tada vaikinas pradėjo paniškai bijoti tamsos. Kai Erikas išvyko studijuoti į uostamiestį viskas, kas buvo blogai – pradėjo taisytis. Jokio girto tėvo, jokių kumščiavimų dėl keistų, jam dažniausiai nežinomų priežasčių, atrodytų idealu, bet ne… jam labai trūko pinigų. Mokestis už mokslą buvo per brangus, net visur žinomam olimpiadų laimėtojui Erikui, todėl naktimis jis dirbo barmenu viename žinomiausių barų Lietuvoje.
Būtent ten jis sutiko savo pirmąją meilę Viliją. Po kelių metų jie susituokė ir gimė mergytė – Laurutė. Po dukros gimimo Vilija pradėjo dažnai jaustis blogai, bet dienomis ir naktimis dirbantis Erikas to nepastebėjo. Galiausiai moters širdis pradėjo silpti, kiek vėliau be jokių priežasčių jos gyvenimą sukrėtė insultas, po to dar vienas. Poros gyvenimas, o ypač abipusė meilė – sunyko. Namuose atsirado dar vienas vyriškis – slaugytojas.
Vilija jau būdama silpno protelio įsimylėjo savo pagalbininką ir išvarė iš namų Eriką. Jis taikiai pasitraukė iš savo mylimosios gyvenimo, bet dukros nepaleido. Lankydavo ją net tada, kai Vilija drausdavo. Labiausiai ją erzino tai, kad staiga Erikas įkūrė savo įmonę ir vos per metus ta įmonė tiesiog suklestėjo.
