Meilės laiškai

Visos moterys, visos be išimties, ir tai tvirtinu atsakingai bei būdamas blaivaus proto: visos moterys nori gauti meilės laišką. Ne banalią elektroninio pašto žinutę su šypsenėlėmis ar SMS su nuasmenintu ILUVU, siunčiamus vietoje padėkos už atliktą paslaugą, bet tikrą ranka ir rašalu rašytą laišką, kurį galima palaikyti, priglausti prie širdies, pauostyti ir garbinti. Deja, gūdi tikrovė yra ta, kad ne kažin kas joms tokį laišką ir parašo… Nes, žinoma, sakysite, kad „niekas tokių laiškų šiais laikais neberašo“, ir aš tam visiškai pritariu – jei esate NIEKAS, tai ir nerašykite. Bet jei esate tikras vyras, padarantis gyvenime išvis ką nors, ką būtų verta prisiminti, ranka rašytas laiškas mylimajai yra esminis žingsnis ir bet kuriuo atveju, variantas be pralaimėjimo. Būtent ranka, nes net įmantriausias šriftas, pasirinktas kompiuteryje, nepademonstruos Jūsų aukštos veiksmų klasės ir neperduos tikro jausmo. Kompiuteryje spausdintas laiškas neprimins Jūsų, kaip jautraus ir mylinčio vaikino, greičiau jau atvirkščiai – atrodysite šaltas, akiniuotas „geek‘as“. Tekstas, parašytas kompiuteriu, visada kels nevalingą įtarimą dėl autorystės ir adresato, juoba kad „copy/paste“ palengvina rašymą šimtus kartų. Tik žinok, kur gerą frazę rasti! O ir kaip neromantiška skaityti laišką kompiuterio ekrane – paspaudei porą mygtukų, ir – hey, presto! – skaitai sau priešokiais nuo darbų, valgydama sumuštinį ir kalbėdama telefonu.

Aš parašiau laišką, kurio negalėjau duoti pačiam Vytautui perskaityti. Vytautai, Tavo nuotraukos. Norėtųsi ir man po dienos darbų prisiglausti prie mylinčios širdies, pajusti šiltų vyriškų rankų glamonę, gerti uždraustą vyną. Žmogus niekada nebus laimingas, jeigu jo niekas nelauks namuose arba pasitiks abejingu žvilgsniu ir vietoje žmogiškos šilumos paprašys tik uždirbtų pinigų. Buvo dienos, kai tu pas mane skubėjai kaip į stebuklą ir tikėjai, kad gyvenimas – puiki akimirka. Ir man atrodė, kad toji akimirka tęsis daugybę metų ir niekada nesibaigs. Aš ir dabar tikiu, kad taip bus ir toliau. Tikiuosi, kad mums bus lemta subrandinti meilės vaisių. Jausmai turi būti pakankamai tikri, valia – pakankamai tvirta, pojūčiai – pakankamai aštrūs, o mąstymas – pakankamai protingas. Pakankamai, bet ne per mažai ir ne per daug. Nėra pasirinkimo tarp tiesos ir netiesos, tarp proto ir pamišimo. Yra tik saikas, nematoma riba, siauras gyvybės takelis, kuriuo eina kiekvienas iš mūsų. Iš vienos pusės uola, iš kitos- bedugnė. Kartais taip lengva ir malonu pavijui paleisti tris žodžius: “Aš tave myliu”. Ir į galvą neateina mintis, kokią nelaimę gali atnešti šis atviras, pasitikintis lengvabūdiškumas. Širdžiai žodžius galima ištart tik tada, kai užima kvapą, kai kraujas tuksi į širdį ir kai darosi baisu, lyg prieš mirtį. Kartais norisi, kad svaigtų galva. Kad silpnumas persmelktų kojas ir imtų trūkti kvapo.

Mano širdyje tiek daug minčių, kurias trokštu išsakyti, bet nerandu tinkamų žodžių…Na, bet rašysiu kaip gausis, nes tiesiog noriu tau išlieti savo širdį, trokštu, kad tu suprastum, nors nežinau ar tavo mėlynos akys (ek, tos tavo mėlynos akutės… Jos man švietė visą laiką) skaitys tai, ką rašau. Tik širdis gali išsakyti mano tą neapsakomą skausmą. Suprantu, kad daugiau nebebus to, kas buvo.. Daugiau niekas manęs nelauks… Niekada daugiau man nepasakysi “Myliu Tave, Saulyte”, niekada neapkabinsi, niekada jau nepabučiuosi… Tik Tu taip mane bučiavai, taip švelniai, taip nuostabiai… Taip, Tu teisus manydamas, kad negaliu suprasti, ką Tu jauti, kaip tu esi įskaudintas, bet patikėk manim, visa savo esybe, kiekviena kūno ląstele noriu ištrinti tą dieną, kai tave išdaviau ir įskaudinau… Net neišsivaizduoji, kaip trokštu atsukti laiką atgal, skamba kvailai, ane? Bet juk tokia yra meilė.Bet juk tikra meilė nemiršta, ji ištveria ne kiekvieną smūgį, bet ir toliau gyvena, egzistuoja… Nesakau, kad privalai man atleisti. Net nesitikiu to… Net nežinau, kodėl rašau… Gal tam, kad raminčiau save, jog padariau dėl tavęs viską. Milijonai žmonių dabar iš mirties patalo vaduojasi, kovoja dėl gyvybės, o aš… O aš kovoju dėl meilės, nes gyvenimas be jos nėra tikras. Atrodo, kad siela atsiskiria nuo kūno ir jį palieka… Žinai, nesiteisinsiu sakydama: “Juk mes žmonės ir visi klystam”…

Dabar aš rašau savo meilės istoriją. Aš dirbau Vilniuje ir labai ilgai. Po ilgo laiko tarpo pradėjau važinėti į šokius į savo mylimą kaimą. Ir po kurio laiko susiradau simpatišką merginą. Ji buvo blondinė, jos akys buvo žydros. Ir ji man labai patiko, nes tai buvo pirma mano mergina. Aš jai labai dažnai veždavau visokių vaisių ir gėrybių. Ir mes su ja susitikinėjome labai retai, nes aš neturėjau laiko. Man buvo labai liūdna, kai ji nejautė man dėkingumo, nes ji mane išmainė į kitą. Mat tas vaikinas gyveno arčiau ir niekur nedirbo. Ir aš supykęs iškrėčiau jiems šunybę. Vieną kartą mes išvykome prie ežero maudytis. Tai buvo nuo jos namų beveik 6 kilometrai. Laiką leidome linksmai, nes aš nors ir viską žinojau, to neparodžiau. Kai jie nuėjo maudytis, aš supykęs paėmiau jų drabužius, visus daiktus ir išvažiavau namo. Jie vargšai tegrįžo tik naktį. Paskui ji ištekėjo už jo. Man buvo labai sunku apsiprasti su ta netektim. Po to įvykio aš išvažiavau dirbti. Štai tokia mano nelaimingos meilės istorija.

Mano mielas, Man patinka, kai užeini į svečius. Nebūtina atnešti šokolado, šampano ar gėlių, juk svarbiausia, kad Tu ateini. Man patinka, jog domiesi, kaip gyvenu. Patinka, kai manęs klausaisi. Juk kartais kalbu nesąmones, o Tu man atleidi. Patinka, kai Tu geri arbatą ir žiūri į mane. Man patinka, kad kartais parašai man laiškelį. Elektroninį. Arba šiaip komentarą po straipsniu. Man patinka, kad pasakoji apie mane kitiems, kad daliniesi naujienomis ar šiaip įdomybėmis, kurias išgirdai iš manęs. Man patinka tau pasakoti ne tik apie komfaką, bet ir apie renginius, šventes, patinka pristatyti dėstytojus ar studentus. Man patinka tiesiog būti su Tavim. Šiandien šv. Valentino diena. Turbūt nereikia to priminti. Kiekvienas pastebėjome kalnus stebinančių savo neskoningumu menkniekių parduotuvėse ar matėme reklamas, siūlančias beprotiškai romantiškas staigmenas mylimajam. Banalu? Taip. Nesiūlau apsimesti, kad tokios dienos iš viso nėra. Praleiskite dieną su mylimuoju, juk vis dėlto šiandien. Įsimylėjėlių šventė. Pasivaikščiokite po senamiestį ar palei Nerį, pasiimkite arbatos termose, pasivaišinkite meduoliais ar sausainiais (jeigu moki pagaminti kokį kulinarinį šedevrą – nustebink mylimą žmogų, bet jei ne, net ir nuoširdžiai sutepti sumuštiniai pradžiugina po sunkios dienos universitete). Ką daryti, jei mylimo žmogaus neturi? Yra keli variantai. Pirmas – džiaugtis, kad negausi jokio pūkuoto šlamšto, paskubomis nupirkto prekbos centre.

Po 67 metų ispanė Amadora Morales (Amadora Morales) sulaukė meilės laiško, kurį jai iš pilietinio karo fronto išsiuntė šiuo metu jau miręs jos vyras. 1937 metų birželio 10-ąją rašytame laiške tada 21 metų Anastazijas Makveda (Anastasio Maqueda), be kita ko, koduota forma pranešė savo žmonai, jog jis iš vėliau diktatoriumi tapusio Francisko Franko (Francisco Franco) dalinių perbėgs pas respublikonus. Tačiau, kaip rašo laikraštis “El Pais”, laiškas buvo perimtas, o jaunas vyras pusšeštų metų praleido kalėjime. Rašydamas knygą apie pilietinį karą (1936-1939), žurnalistas Pedras Koralis (Pedro Corral) surado laišką archyve ir susirado moterį, kuriai jis buvo skirtas. Laiško autorius mirė visiškai neseniai. Susijaudinusi moteris perskaitė pirmąsias eilutes: “Miela mano žmona, tikiuosi, kad tu džiaugsiesi, kai tave pasieks šis švelnus laiškas”.

Aistė ką tik persikėlė į naujus namus. Ji mandagiai su visais, kuriuos tik sutikdavo kieme ar laiptinėje, sveikinosi. Radusi savo pašto dėžutėje laišką, atsiųstą jos adresu, jį prisegė prie skelbimų lentos laiptinėje. Ant voko buvo parašytas jos vardas, adresas, bet visai kitokia pavardė. Kitą dieną ji vėl rado tą patį laišką savo pašto dėžutėje. Po savaitės ji nedrąsiai paskambino į mūsų buto duris. Aš turėjau pusės metukų sūnelį ir dažniausiai būdavau namie. Aistė dažnai dirbdavo po pietų ir kai ji paklausė, ar aš nežinanti moters tokia, kaip ant voko, pavarde, pakviečiau ją užeiti. Tuo laikotarpiu bet koks pašnekovas man buvo tarsi netikėta dovana. Aistė papasakojo, kad rytą atėjo jau trečiasis laiškas, ji nebežinojo, ką daryti. Niekuo negalėjau jai padėti. Anksčiau tame bute gyveno senutė, kurią vaikai išsivežė gyventi į kitą miestą. Tą savaitę atėjo dar du laiškai, ir mes su Aiste nutarėme, kad laikas atplėšti bent vieną, gal ten bus kažkokios informacijos. Susidėliojome juos pagal datas. Buvo nejauku, kaip, pavyzdžiui, atidarant gatvėje rastą piniginę. Perskaičiusios pirmąjį laišką tik dar labiau suglumome. Tai buvo meilės laiškas, švelnus, svajingas ir kupinas tikrų jausmų, todėl atrodė labai intymus. Tačiau jame nebuvo nieko, kas padėtų rasti tikrąjį adresatą. Atplėšėme antrąjį, paskui trečiąjį. Pastarajame buvo keletas detalių, iš kurių tapo panašu, kad rašyta ne kokiai kitai, bet tai Aistei, su kuria mes tuos laiškus ir skaitėme.

“Šiąnakt visoje šalyje snigs. Vietomis galima pūga. Bus nuo dviejų iki šešių laipsnių šalčio“ – radijo bangomis praneša malonus moters balsas. Mašina įrieda į kiemą. Išjungiu variklį, ilgai brūžinę stiklą nusileidžia valytuvai ir akimirksniu viskas paskęsta begarsėje tamsoje. Kurį laiką tarsi suparalyžiuotas sėdžiu ir stebiu, kaip ant priekinio stiklo sūkuriuodamos leidžiasi snaigės. Ten, kur tu esi, niekada nesninga. Vis galvoju, ar nepasiilgsti lietuviškų žiemų – kai baugiai pokši nuo stingdančio šalčio skylantis užšalusių ežerų ledas, kai lengvai juo slysta rogės, kai ant kranto, pabrukusi uodegą mindžiukuoja ir gailiai inkščia Juta, kol pagaliau įsidrąsinusi, raginama mūsų šūksnių strykteli ant sukaustyto ežero ir bailiai trependama letenomis, tarsi nemokėtų vaikščioti, leidžiasi mums įkandin. Atitokęs nuo prisiminimų susirenku pirkinių krepšius ir per apmirusį baltą sodą patraukiu namo link. Atsirakinu duris ir įžiebiu šviesą. Juta visuomet lūkuriuoja tarpduryje, savo smalsia nosimi pasiruošusi patikrinti, ką skanaus mums abiems parnešiau, tačiau šiandien jos nėra. Žingsniuodamas per svetainę įminu į išlietą rytinę kavą. „Ech, senute,“ – imu burnoti mintyse, tačiau susizgrimbu, jog pats kaltas – vis tas įprotis palikti pustuštį puodelį ant grindų. O Juta jau nerangi, lyg senas pūškuojantis garvežys tai letena, tai uodega vis ką nors užkliudanti. Pameni ją mažytę, smalsią nenuoramą?

Rašau Tau į nebūtą šalį nebūtuoju laiku. Rašau laišką, kurį Tau nuneš nepažįstamos, neregimos, neįvardintos, o gal net neegzistuojančios jėgos. Kol kas Tu neturi vardo, tad kreipiuosi į Tave žodžiu „Mylimas“ (atvirai sakant, net jei ir turėtum vardą, vis tiek nesugalvočiau Tau gražesnio kreipinio nei „Mylimas“). Rašau Tau, nes visa širdimi jaučiu, kad mums jau laikas susitikti. Žinau, kad ir Tu tai jauti. Žinau, kad ir Tu galvoji apie mane – mergaitę iš nebūtos šalies, mergaitę, neturinčią vardo. Žinau, kad ir Tu lyg mantrą kartoji žodį „Mylima“, bandydamas mane prisišaukti… Mano Mylimas, aš čia, ir noriu Tau apie save papasakoti, kad žinotum, kaip mane surasti. Tai tebus kelios užuominos, keli trupinėliai, kuriuos rinkdamas rasi kelią pas mane. Bet aš esu įsitikinusi, kad Tau jų užteks. Nėra aiškesnės užuominos, nei mylinčios širdies šauksmas. Gyvenu aš paprastame mieste, ne didesniame už Šventos Elenos salą. Jo gatvėmis kasdien skuba virš penkių šimtų tūkstančių greitų lyg skruzdėlytės žmogelių. Mano Mylimas, tik neišsigąsk – tie šimtai tūkstančių skruzdėlyčių tikrai nesutrukdys Tau manęs surasti. Juk nė viena iš jų nelaukia Tavęs taip, kaip aš. Nė vienos iš jų širdis nedega tokiu ilgesiu, kaip manoji. Tu tą ilgesį iš tolo pažinsi ir Tau nekils jokių abejonių. Gyvenu aš paprastai. Nedaug turiu, bet už viską esu be galo dėkinga ir viską labai branginu. Turiu aš Musę. Tai katė, tik vardas jos toks. Ak, mano Mylimas, kaip tau patiks Musė!