Rašau tau tarsi laišką, tarsi prisipažinimą, tarsi savo meilės išpažintį. Jei turėčiau galimybę, tuos žodžius sakyčiau žiūrėdama į tavo žėrinčias akis. Nesvarbu, ką tu į tai pasakytum, svarbiausia, kad žinotum, koks man esi svarbus ir kaip ilgai tęsiasi mano jausmų gija tau. Tai ne vienos dienos susižavėjimas, kuris užsimiršta pamačius kitą gražų veidą. Tai meilės jausmas, kuris gyvena manyje ne dieną, ne savaitę ir ne mėnesį, o jau keletą metų. O juk viskas prasidėjo nuo tavęs! Netgi pirmieji sakiniai mano dienoraštyje buvo apie tave. Tu visko pradžių pradžia. Tu ta ugnelė, kuri liepsnoja manyje, skatina veikti, mąstyti mylėti. Ir dabar kaskart, kai einu tuo keliu ir ypač toje vietoje, kurioje mes pirmą kartą susitikome, širdis taip smarkiai suspurda. Kad tu žinotum, su kokiu džiaugsmu tariu tavo vardą, su kokiom laimės kupinom akim aš galvoju apie tave. Nežinau kodėl, bet net gerai tavęs nepažinodama aš susižavėjau tavimi ir net nepajutau, kaip tas susižavėjimas peraugo į tą didingą jausmą. Laikotarpis, kai gyvenai taip arti manęs, buvo laimingiausias man. Tačiau gyvenimas kupinas netikėtumų – laimingos akimirkos negali tęstis amžinai. Tu išvykai palikdamas tuštumą mano širdy. Ir tikriausiai išvykdamas net nenutuokei, kad čia lieka tave mylinti mergaičiukė su sopulingai skaudančia širdim dėl tavo išvykimo. Ak, kiek liūdesio buvo mano veide tą dieną. Ne paslaptis, kad ir sūrios ašaros vilgė mano skruostus. Nuo tos dienos aš vis laukiu tavęs sugrįžtančio.

Seniai berašiau laišką tau, mano mylimoji. Seniai, nes jau ilgai gyvename kartu. Tad panorau prisiminti tas dienas, kai dar buvau aštuoniolikmetis ir parašyti laišką tau, papuoštą meilės perlais, Valentino dienos proga. Tiesa, turiu prisipažinti, kad laiškus dažnai rašiau savo mintyse, kuriuos tu sugebi perskaityti net ir neparašytus. Sėdžiu parimęs prie balto popieriaus lapo ir mintyse prisimenu mano širdžiai labai brangią dieną – lemtingą mūsų susitikimo dieną. Buvom prie ežero. Tu buvai tokia vaikiška ir skaisti. Mes kalbėjomės, šypsojomės, vienas kitam. Per mūsų susitikimą buvo tiek mažai žodžių it tiek daug akių šilumos. Aš stipriai laikiau savo rankoj tavo ranką, trapius tavo pirštus. Ir paskui tu nuėjai. Nuėjai, palikdama mane ilgai žiūrintį į tave, nueinančią į tolį. Nuėjai, o aš vis dar mačiau tave horizonte žavią, besišypsančią. Nuo tos dienos manyje įaugo tavo šypsena, švelnus tavo juokas. Mano atmintyje liko tavo paveikslas, o širdyje neišdildomai aukso raidėmis užsirašė tavo vardas. O ypač įsiminė tavo gilus žvilgsnis, kurio niekaip negalėjau pamiršti ir negaliu ligi šiol. Ir kartais net nesuprasdavau, kodėl mano protą užvaldydavo nenutrūkstamas minčių siūlas apie tave. Ar miegodavau, ar eidavau – ką beveikdavau, visur matydavau tave. Sapne tave matydavau tokią vaikišką, besišypsančią, paskendusią saulės spinduliuose, brendančią per rasotą, pilną gėlių pievą. Kai atsibusdavau, mane užliedavo kažkokia šilumos banga, užpildanti visą mano kūną.

Mano širdyje tiek daug minčių, kurias trokštu išsakyti, bet nerandu tinkamų žodžių…Na, bet rašysiu kaip gausis, nes tiesiog noriu tau išlieti savo širdį, trokštu, kad tu suprastum, nors nežinau ar tavo mėlynos akys (ek, tos tavo mėlynos akutės… Jos man švietė visą laiką) skaitys tai, ką rašau. Tik širdis gali išsakyti mano tą neapsakomą skausmą. Suprantu, kad daugiau nebebus to, kas buvo.. Daugiau niekas manęs nelauks… Niekada daugiau man nepasakysi “Myliu Tave, Saulyte”, niekada neapkabinsi, niekada jau nepabučiuosi… Tik Tu taip mane bučiavai, taip švelniai, taip nuostabiai… Taip, Tu teisus manydamas, kad negaliu suprasti, ką Tu jauti, kaip tu esi įskaudintas, bet patikėk manim, visa savo esybe, kiekviena kūno ląstele noriu ištrinti tą dieną, kai tave išdaviau ir įskaudinau… Net neišsivaizduoji, kaip trokštu atsukti laiką atgal, skamba kvailai, ane? Bet juk tokia yra meilė.Bet juk tikra meilė nemiršta, ji ištveria ne kiekvieną smūgį, bet ir toliau gyvena, egzistuoja… Nesakau, kad privalai man atleisti. Net nesitikiu to… Net nežinau, kodėl rašau… Gal tam, kad raminčiau save, jog padariau dėl tavęs viską. Milijonai žmonių dabar iš mirties patalo vaduojasi, kovoja dėl gyvybės, o aš… O aš kovoju dėl meilės, nes gyvenimas be jos nėra tikras. Atrodo, kad siela atsiskiria nuo kūno ir jį palieka… Žinai, nesiteisinsiu sakydama: “Juk mes žmonės ir visi klystam”…

Dabar aš rašau savo meilės istoriją. Aš dirbau Vilniuje ir labai ilgai. Po ilgo laiko tarpo pradėjau važinėti į šokius į savo mylimą kaimą. Ir po kurio laiko susiradau simpatišką merginą. Ji buvo blondinė, jos akys buvo žydros. Ir ji man labai patiko, nes tai buvo pirma mano mergina. Aš jai labai dažnai veždavau visokių vaisių ir gėrybių. Ir mes su ja susitikinėjome labai retai, nes aš neturėjau laiko. Man buvo labai liūdna, kai ji nejautė man dėkingumo, nes ji mane išmainė į kitą. Mat tas vaikinas gyveno arčiau ir niekur nedirbo. Ir aš supykęs iškrėčiau jiems šunybę. Vieną kartą mes išvykome prie ežero maudytis. Tai buvo nuo jos namų beveik 6 kilometrai. Laiką leidome linksmai, nes aš nors ir viską žinojau, to neparodžiau. Kai jie nuėjo maudytis, aš supykęs paėmiau jų drabužius, visus daiktus ir išvažiavau namo. Jie vargšai tegrįžo tik naktį. Paskui ji ištekėjo už jo. Man buvo labai sunku apsiprasti su ta netektim. Po to įvykio aš išvažiavau dirbti. Štai tokia mano nelaimingos meilės istorija.

Mano mielas, Man patinka, kai užeini į svečius. Nebūtina atnešti šokolado, šampano ar gėlių, juk svarbiausia, kad Tu ateini. Man patinka, jog domiesi, kaip gyvenu. Patinka, kai manęs klausaisi. Juk kartais kalbu nesąmones, o Tu man atleidi. Patinka, kai Tu geri arbatą ir žiūri į mane. Man patinka, kad kartais parašai man laiškelį. Elektroninį. Arba šiaip komentarą po straipsniu. Man patinka, kad pasakoji apie mane kitiems, kad daliniesi naujienomis ar šiaip įdomybėmis, kurias išgirdai iš manęs. Man patinka tau pasakoti ne tik apie komfaką, bet ir apie renginius, šventes, patinka pristatyti dėstytojus ar studentus. Man patinka tiesiog būti su Tavim. Šiandien šv. Valentino diena. Turbūt nereikia to priminti. Kiekvienas pastebėjome kalnus stebinančių savo neskoningumu menkniekių parduotuvėse ar matėme reklamas, siūlančias beprotiškai romantiškas staigmenas mylimajam. Banalu? Taip. Nesiūlau apsimesti, kad tokios dienos iš viso nėra. Praleiskite dieną su mylimuoju, juk vis dėlto šiandien. Įsimylėjėlių šventė. Pasivaikščiokite po senamiestį ar palei Nerį, pasiimkite arbatos termose, pasivaišinkite meduoliais ar sausainiais (jeigu moki pagaminti kokį kulinarinį šedevrą – nustebink mylimą žmogų, bet jei ne, net ir nuoširdžiai sutepti sumuštiniai pradžiugina po sunkios dienos universitete). Ką daryti, jei mylimo žmogaus neturi? Yra keli variantai. Pirmas – džiaugtis, kad negausi jokio pūkuoto šlamšto, paskubomis nupirkto prekbos centre.

Po 67 metų ispanė Amadora Morales (Amadora Morales) sulaukė meilės laiško, kurį jai iš pilietinio karo fronto išsiuntė šiuo metu jau miręs jos vyras. 1937 metų birželio 10-ąją rašytame laiške tada 21 metų Anastazijas Makveda (Anastasio Maqueda), be kita ko, koduota forma pranešė savo žmonai, jog jis iš vėliau diktatoriumi tapusio Francisko Franko (Francisco Franco) dalinių perbėgs pas respublikonus. Tačiau, kaip rašo laikraštis “El Pais”, laiškas buvo perimtas, o jaunas vyras pusšeštų metų praleido kalėjime. Rašydamas knygą apie pilietinį karą (1936-1939), žurnalistas Pedras Koralis (Pedro Corral) surado laišką archyve ir susirado moterį, kuriai jis buvo skirtas. Laiško autorius mirė visiškai neseniai. Susijaudinusi moteris perskaitė pirmąsias eilutes: “Miela mano žmona, tikiuosi, kad tu džiaugsiesi, kai tave pasieks šis švelnus laiškas”.

Aistė ką tik persikėlė į naujus namus. Ji mandagiai su visais, kuriuos tik sutikdavo kieme ar laiptinėje, sveikinosi. Radusi savo pašto dėžutėje laišką, atsiųstą jos adresu, jį prisegė prie skelbimų lentos laiptinėje. Ant voko buvo parašytas jos vardas, adresas, bet visai kitokia pavardė. Kitą dieną ji vėl rado tą patį laišką savo pašto dėžutėje. Po savaitės ji nedrąsiai paskambino į mūsų buto duris. Aš turėjau pusės metukų sūnelį ir dažniausiai būdavau namie. Aistė dažnai dirbdavo po pietų ir kai ji paklausė, ar aš nežinanti moters tokia, kaip ant voko, pavarde, pakviečiau ją užeiti. Tuo laikotarpiu bet koks pašnekovas man buvo tarsi netikėta dovana. Aistė papasakojo, kad rytą atėjo jau trečiasis laiškas, ji nebežinojo, ką daryti. Niekuo negalėjau jai padėti. Anksčiau tame bute gyveno senutė, kurią vaikai išsivežė gyventi į kitą miestą. Tą savaitę atėjo dar du laiškai, ir mes su Aiste nutarėme, kad laikas atplėšti bent vieną, gal ten bus kažkokios informacijos. Susidėliojome juos pagal datas. Buvo nejauku, kaip, pavyzdžiui, atidarant gatvėje rastą piniginę. Perskaičiusios pirmąjį laišką tik dar labiau suglumome. Tai buvo meilės laiškas, švelnus, svajingas ir kupinas tikrų jausmų, todėl atrodė labai intymus. Tačiau jame nebuvo nieko, kas padėtų rasti tikrąjį adresatą. Atplėšėme antrąjį, paskui trečiąjį. Pastarajame buvo keletas detalių, iš kurių tapo panašu, kad rašyta ne kokiai kitai, bet tai Aistei, su kuria mes tuos laiškus ir skaitėme.

“Šiąnakt visoje šalyje snigs. Vietomis galima pūga. Bus nuo dviejų iki šešių laipsnių šalčio“ – radijo bangomis praneša malonus moters balsas. Mašina įrieda į kiemą. Išjungiu variklį, ilgai brūžinę stiklą nusileidžia valytuvai ir akimirksniu viskas paskęsta begarsėje tamsoje. Kurį laiką tarsi suparalyžiuotas sėdžiu ir stebiu, kaip ant priekinio stiklo sūkuriuodamos leidžiasi snaigės. Ten, kur tu esi, niekada nesninga. Vis galvoju, ar nepasiilgsti lietuviškų žiemų – kai baugiai pokši nuo stingdančio šalčio skylantis užšalusių ežerų ledas, kai lengvai juo slysta rogės, kai ant kranto, pabrukusi uodegą mindžiukuoja ir gailiai inkščia Juta, kol pagaliau įsidrąsinusi, raginama mūsų šūksnių strykteli ant sukaustyto ežero ir bailiai trependama letenomis, tarsi nemokėtų vaikščioti, leidžiasi mums įkandin. Atitokęs nuo prisiminimų susirenku pirkinių krepšius ir per apmirusį baltą sodą patraukiu namo link. Atsirakinu duris ir įžiebiu šviesą. Juta visuomet lūkuriuoja tarpduryje, savo smalsia nosimi pasiruošusi patikrinti, ką skanaus mums abiems parnešiau, tačiau šiandien jos nėra. Žingsniuodamas per svetainę įminu į išlietą rytinę kavą. „Ech, senute,“ – imu burnoti mintyse, tačiau susizgrimbu, jog pats kaltas – vis tas įprotis palikti pustuštį puodelį ant grindų. O Juta jau nerangi, lyg senas pūškuojantis garvežys tai letena, tai uodega vis ką nors užkliudanti. Pameni ją mažytę, smalsią nenuoramą?